Gyvenimas be streso. Ar tai įmanoma?

Streso sukelta įtampa, nuovargis ar dirglumas ne vienam šiuolaikiniam žmogui gerai pažįstama kasdienybė. Taip gerai pažįstama, jog žmonės drąsiai apibendrina: ,,Visas gyvenimas – ištisinis stresas“! Vyraujantis požiūris į stresą kaip į duotybę, kurios neįmanoma išvengti, tarsi ragina žmogų susitaikyti su stresu, netgi nekreipti į jį dėmesio. Gali būti, jog kaip tik dėl šios priežasties, diskusijų apie stresą nebėra tiek daug, kiek būdavo anksčiau. Turbūt jau visi susitaikė, kad stresas visada buvo ir bus,ir nieko čia nebepadarysi. Nepaisant ,,susitaikymo“, stresas vis darįvardijamas kaip daugybės fizinių ligų katalizatorius, o taip pat ir kaip viena iš psichologinių problemų priežasčių.

Žinoma, yra ir kitokių nuomonių. Optimistiškai nusiteikę entuziastai stresą vertina, kaip efektyvų motyvatorių. Šie žmonės džiaugiasi, kad veikiami streso jie nuveikia daug daugiau darbų, nei būdami ramios būsenos. Stresas juos varyte varo pirmyn į vis naujas aukštumas. Turbūt panašiai kaip elektros šokas?

Visgi, tiesa ta, kad apimtas streso žmogus lėčiau sveiksta, dažniau serga, aštriau konfliktuoja, dažniau serga neurozėmis, nes labiau visko bijo ir daug daugiau dėl visko nerimauja. Todėl, mano manymu, su stresu nereikia susitaikyti, jo nereikia iškentėti ir neegzistuoja jokia ,,sveika“ adaptacija prie streso! Juolab, stresas nėra geras motyvatorius, nebent reikia pulti arba bėgti.

Taigi, kas tas stresas? Remiantis psichologijos mokslo teorija:

Stresas – tai žmogaus organizmo reakcija į stresorius: įvykius, reikalavimus ar situacijas, kurie suvokiami kaip keliantys grėsmę fizinei ar psichologinei gerovei.

Stresoriai gali būti ūmūs ir lėtiniai; makrostresoriai ir mikrostresoriai; vienkartiniai traumuojantys įvykiai ar kasdieniai rūpesčiai, veikiantys kaip chroniški dirgikliai.

Remiantis ilgais galimų stresorių sąrašais, peršasi išvada, jog iš tiesų pagrindinis žmogaus stresorius visgi yra pats gyvenimas... Nes kiekvieno žmogaus gyvenime nuolatos kažkas vyksta. Kiekvienas žmogus patiria jam nemalonių, kartais netgi tragiškų įvykių, visi serga, visiems kažkas nepasiseka, visi turi problemų ir rūpesčių, kuriuos reikia išspręsti, be to kiekvienam tenka išgyventi didesnes ar mažesnes krizes: išsiskyrė / apsivedė; susilaukė vaiko / negali susilaukti vaikų; perėjo į naują darbą / neteko darbo ir pan… O kur dar tarptautinės krizės? O kur dar kasdieniai rūpesčiai? Jeigu į visus šiuos žmogiško gyvenimo įvykius reaguosime kaip į grėsmę savo fizinei ir psichinei sveikataigyvensime nuolatiniame strese. Amžiams…

Turbūt teko sutikti žmonių, kurie kaip į grėsmę reaguoja kone įviską: į ne laiku atneštą siuntą, pasibaigusį cukrų cukrinėje, potvynį Meksikoje, į nuogirdą apie etatų mažinamą, kreivą kaimyno žvilgsnį laiptinėje… Kai kurių žmonių gyvenimas panašus į nuolatinę kovą su nesibaigiančiais stresoriais. O nuolatinės kovos su stresoriais turi savas pasekmes:

Vis gausėjantis streso pasekmių spektras lemia vis jautresnes reakcijas į stresorius. Įtampa auga, gyvenimo kokybė smunka, randasi dar mažiau saugumo ir dar daugiau grėsmių. Todėl labai svarbu laiku sustabdyti šį streso gamybos procesą ir savęsnebeapgaudinėti, jog ,,dabar toks laikmetis ir kitaip nebus“ arba ,,toks jau aš žmogus, labai jautriai į viską reaguoju“. Augančio streso atveju, nepadeda ne tik filosofinės saviapgaulės, bet ir raminimasis toksinėmis priemonėmis.

Prisiminkime apibrėžimą: stresas – tai žmogaus organizmo reakcija į grėsmę fizinei ir psichinei sveikatai… Išeitis – nereaguoti į viską, kaip į grėsmę savo fizinei ir psichinei sveikatai.Kaip tą padaryti?

Nereaguoti į viską, kaip į grėsmę savo fizinei ir psichinei sveikataipadeda:

Psichologinis atsparumas apibūdinamas dviem skirtingais aspektais: 1) kaip dinamiškas pozityvaus prisitaikymo procesas esant reikšmingai nepalankioms aplinkybėms (S. Luthar, D. Cicchetti ir B. Becker, 2000); 2) kaip asmenybės bruožas, kuris sumažina streso įtaką žmogaus sveikatai (Low, 1999). 

Gebėjimas į nepalankias ar net grėsmingas aplinkybes reaguoti dinamiškai ir pozityviai tampriai susijęs su žmogaus sąmoningumu, branda ir platesne pasaulėžiūra. Trumpiau tariant, su jo dvasiniu intelektu. Skirtingas dvasinis intelektas, lemia skirtingą žmonių požiūrį į gyvenimo įvykius, o to pasekoje ir labai skirtingas reakcijas.

Pavyzdžiui, taip skambėjo Winstono Churchillio požiūris į gyvenime vykstančias ,,kiaulystes“: „Mūsų gyvenimas tai tarsi viena po kitos vykstančios kiaulystės, bet ir kiaulystėje galime atrasti kažką, kas mums yra naudinga, nes skatina tobulėti.“

O tarkim, koks nors Vincentas iš Lietuvos, gali manyti, kad gyvenime vykstančios kiaulystės yra skirtos jį nervinti ir trukdyti gyventi. Ir jei Winstonas kiaulystėje rasdavo potencialą tobulėti, tai Vincentas joje matys grėsmę, pyks, stresuos ir (galbūt) ieškos nusiraminimo alaus butelyje.

Palaikanti socialinis tinklas – tai dar viena streso poveikį mažinanti sąlyga. Žmogų palaikanti socialinių santykių sistemagarantuoja jam palankią integraciją, suteikia socialinius resursus, padeda adaptacijos procesuose ir tokiu būdu patenkina svarbius žmogaus poreikius: artumo, apgynimo, informavimo, pagalbos, nuraminimo (Veiel and Ihle, 1993).

Stresą keliančiose situacijose palaikantis socialinis tinklas žmogui pasitarnauja tam tikru buferiu ar skydu. Jaučiant artimųjų ar/ir bendraminčių palaikymą ir susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, grėsmės pojūtis gali būti žymiai mažesnis.

Deja, ir psichologinį atsparumą, ir palaikantį socialinį tinklą, ne taip jau lengva susikurti. Psichologinis atsparumas priklauso nuo žmogaus prigimties, auklėjimo, turėtų patirčių, nuo jo pasitikėjimo savimi, savivertės, asmeninės brandos ir pasaulėžiūros. Palaikantis socialinis tinklas taip pat nėra lengvai įgyjamas. Tam, kad tave suptų palaikantys ir tavimi besirūpinantys žmonės, reikia gerokai paplušėti.

Suvokiant save kaip paveldėjimo ir aplinkybių auką, sąlygotą susiformavusių charakterio savybių, ,,grėsmingame“ pasaulyje sunku pradėti jaustis saugiai, sunku pradėti pasitikėti žmonėmis ir kurti su juos palaikančius ryšius. Kuo remiantis tą reikėtų daryti?

Pagal Meilės stichijų teoriją žmogaus psichinę ir dvasinę gerovę, o iš čia ir pasitikėjimą savimi, kitais žmonėmis bei pasauliu, lemia jo gebėjimas suvokti ir realizuoti savo dvasinį potencialą: pažinti save per savo Meilės stichiją, dalyvauti meilės mainuose, jaustis Žemės gamtos dalimi ir, apskritai, išmanyti dvasinius gamtos dėsnius. Stiprėjantis dvasinis intelektas atveria visai kitas pasaulėžiūros perspektyvas ir tai, kas anksčiau atrodė kaip nesibaigiančios grėsmės, tampa įdomiais iššūkiais, augimo potencialu. Netgi ,,vaikystės žaizdos“ ir ,,visam gyvenimui sutraumavusios“ patirtys ima trauktis į antrą planą, užleisdamos vietą dabar vykstančiam Gyvenimui.

Taigi, ar įmanomas gyvenimas be streso? Taip!

Psichologiniu požiūriu streso poveikį galima sumažinti stiprinant savo psichologinį atsparumą ir kuriant stiprų palaikantį socialinį tinklą. Meilės stichijų teorijos požiūriu sustiprinti psichologinį atsparumą ir susikurti palaikantį socialinį tinklą įmanoma permeilės mainus su kitais žmonėmis ir pasauliu. Racionaliais ar mechaniniais būdais to padaryti nesigaus.

Meilės mainų kūrimas yra ilgalaikis procesas, reikalaujantis stiprių dvasinių raumenų. Geroji žinia ta, kad šis procesas gali būti netgi labai malonus ir įdomus. Ypač jei žmogus į savo kasdienį gyvenimą įtraukia įvairias stresą mažinančias praktikas: psichologinius pratimus, relaksaciją, meditaciją, mankštą, joga, buvimą gamtoje.

Linkiu jums gyvenimo be streso.

Lina Dirmotė