Šokyje įsikūnijantis dvasingumas

,,Nuo kūno atskirtas dvasingumas tampa abstrakcija, kaip ir savo dvasingumą neigiantis kūnas – paprastu objektu.“ – Alexander Lowen.

Man labai nepatinka abstrakcijos. Jos negyvos ir klaidinančios. Lygiai taip pat nepatinka ir deklaracijos, pozos, vaidinimai. Man patinka, kai žodžiai dera su jausmu, o jausmas dera su judesiu. Aš netikiu kalbomis apie kažkur giliai, sielos gelmėse glūdinčią meilę visai žmonijai, jei tie žodžiai sklinda pro tvirtai sukąstus dantis; netikiu ir egzotiškame pajūryje atrasta vidine ramybe, kuri slepiasi nuo įtampos sustingusiame kūne.

• Aš esu atviras žmogus, nieko neslepiu, ką galvoju, tą ir sakau. Neturiu jokių kompleksų.
• Tai gal pašokam?
• O, ne! Tikrai ne! Šokiai ne man…

Tiesa

Kūnai nemeluoja. Žmogus gali apgauti savo protą, gali imituoti jausmus, kurių nėra ir valios pastangomis gali ištransliuoti ,,teisingas“ emocijas. Netgi gali pademonstruoti tinkamą elgesį. Bet paprašius atsipalaiduoti, jis puls į paniką ir jo kūnas išduos tiesą: ,,Aš negaliu atsipalaiduoti, nes esu negyvas, įkalintas baimėse ir nuolatinėje kontrolėje.“

Visaip kaip suvaržytas, apleistas ir įtampomis sukaustytas kūnas nebedalyvauja žmogaus gyvenime, jis velkasi kaip nereikalinga našta, kuria nori nenori reikia rūpintis ir kuris išduoda pačiu akiplėšiškiausiu būdu, kaip tik tuomet, kai skrupulingai kurtas įvaizdis jau jau ima nešti trokštamus vaisius.

• Aš labai nuoširdus žmogus. Jautriai ir empatiškai reaguoju į visas socialines aktualijas.
• Girdi, groja muzika? Gal pašokam?
• Oi, ne, neturiu tam laiko… Ir šiaip, aš nemoku šokti.

Tu išmokai gražiai šypsotis, supratingai linkčioti galva ir nutaisyti atjautos kupiną veidą, bet pamiršai išmokti šokti?!

Šokti nereikia mokytis. Mūsų kūnai sukurti šokti. Jie šoka, jei tik jiems leidžiame tą daryti. Jei iš tiesų žmoguje tvyro gyvenimo džiaugsmas, jautrumas aplinkos kalbinimui, netgi tas, taip mėgiamas demonstruoti nuoširdumas, – toks žmogus gali šokti.

Daugybė žmonių gyvena įsitikinę savo ypatingu jautrumu. Bet tas jų jautrumas ar įsikalbėta empatija nieko bendro neturi su jų kūnais, nes dažniausiai, tai tik pervargusio proto ekspresijos.

Jei tik pabandytum tam savo ,,ypatingam jautrumui“ suteikti judesį, staiga imtų ir paaiškėtų, kad tai ne jautrumas, o paprasčiausias nervingumas. Pabandyk savo empatiją išreikšti judesiu (veiksmu, poelgiu) ir jos neliks. Vietoje jos rasis kažkas tikro, ką tu iš tiesų jauti, bet mieliau nejaustum. Kūnai nekuria istorijų apie save, jie tiesiog jaučia, tai ką jaučia.

Žmogus išsijuosęs gali sau įrodinėti, kaip labai jis myli savo artimą, bet jo kūnas, tą ,,artimą“ sutikęs, ims skleisti panikos bangas ir niekaip nesutinka su tuo mylimuoju apsikabinti.

,,Man labai patinka mano darbas, jaučiuosi ten iš tiesų vertinama. Tik, kiekvieną pirmadienį ten nuėjusi apsivemiu. Turbūt dėl to, kad savaitgalį daugiau nei įprastai valgau…“

,,Aš labai pasitikiu savo drauge, mėgstu su ja leisti laisvalaikį, tik niekaip nesuprantu, kodėl man surakina žandikaulius, kai atrodo maloniai bendraujame, neįmanoma žodžio iš savęs išspausti“.

,,Aš gerai jaučiuosi žmonių kompanijose, esu labai sociali, bet jei tik prasideda kokie šokiai, neriu į patį tamsiausią kampą“.

Išrašiau čia tik kelis saviapgaulės pavyzdžius. Jų girdžiu ir matau be galo daug. Ir visuomet labiau pasitikiu tuo, ką matau, nei tuo, ką girdžiu. Tai man padeda neklaidžioti abejonėse ir spėlionėse. Ne tik darbe su žmonėmis, bet savo asmeniniame gyvenime. Ieškodama tiesos apie save, aš taip pat labiausiai pasitikiu savo kūnu. Jei mano kūnas sako ,,ne“, tai to ,,ne“ jau nebeįveikia jokie argumentai. Nesvarbu, kad ,,taip reikia“, ,,taip niekas nesielgia“, ,,negražu“, ,,tu neturi taip jaustis“ ir panašiai…

Sekdami gyvo kūno tiesa mes tampame įgalūs suprasti ne tik kaip iš tiesų jaučiamės, bet ir priimti teisingus sprendimus. Nes kūnas nemeluoja!

Aš esu!

Įsivaizduokite, kad per muziką, kurią jūs girdite savo ausinukuose, mašinoje ar parduotuvėje jus kalbina pasaulis. Daugybė žmonių mėgsta klausytis muzikos. Ir? Koks jų atsakas? Kaip žmogus atsako į pasaulio kalbinimą? Dažniausiai niekaip, o kartais tik lengvai į muzikos taktą pakinkuoja galvą. Labiau ,,atsilikusiose“ šalyse, žmonės, išgirdę muziką leidžiasi šokti, nes jie gyvena savo kūnuose. Jie yra. Jie girdi muziką ir atsako į jos kalbinimą. Ir (įtariu) jų nekamuoja ,,civilizuoto“ pasaulio problemos, tokios kaip: ,,jaučiuosi negyvenantis (-i)“, ,,esu visur kitur, tik ne čia“, ,,nesugebu susitelkti į čia ir dabar“, ,,nerandu savojo aš“, ,,nežinau, kas aš“ ir panašiai.

Tie, kurie geba atsakyti į pasaulio kalbinimą, – jie YRA. Rytų filosofijoje toks betarpiškas buvimas apibūdinamas, kaip ,,būti čia ir dabar“, Vakarų filosofijoje tas pats išreškiama žodžiu Dasein.

Dasein [da Sein] – filosofų egzistencialistų ir fenomenologų pamėgtas terminas iš vokiečių kalbos tiesiogiai verčiamas kaip ,,čia-buvimas”, ,,štai-buvimas”. Kitaip tariant, Dasein – tai autentišką žmogaus būtį atskleidžiantis sąmonės gestas – ,,Žiūrėk, štai aš esu čia”.

Kad galėtum pranešti pasauliui ir kitiems žmonėms ,,žiūrėkite, štai aš esu čia”, privalai tą daryti per savo kūną, kūnu, sąmoningai savo kūne egzistuodamas. Jei tavo komunikacijoje su pasauliu nedalyvauja kūnas, tavęs nėra nei čia, nei dabar, nes tu esi kažkur ten ir tada, tu neatsakai į kalbinimą, tu nereaguoji, o net jei ir reaguoji, jei ir atsakai į klausimą, tai ne į tą klausimą ir ne tuo laiku.

Kad galėtum būti čia ir dabar – reikalingas kūnas, gyvas ir jaučiantis, aktyviai atliepiantis į visus kalbinimus. Tik taip įmanoma išvengti negyvumo, vidinės tuštumos ar net vienišumo ligų, kurios lydi ,,išsikūnijimą”.

Į kūna sugrįžti lengviausia, kai darai kažką malonaus, kai patiri, kad buvimas kūne tau teikia džiaugsmą, kai jautiesi gražus (-i), matomas. Galima būtų sakyti, kad valgymas ir seksas – štai tos galingosios priemonės, leidžiančios patirti buvimo kūne malonumus, bet šie juk malonumai retai kada suteikia ilgai išliekantį džiaugsmą? Ir juolab mažai teprisideda prie jausmo, kad esi gražus (-i), ypač tais atvejais, kai valgymas virsta tiesiog kimšimu, o seksas – fizine iškrova.

Šiaip jau sugrįžti į kūną nėra labai lengva. Ypač tais atvejais, kai žmogus savo kūno nekenčia. Tuomet, net ir kūno gražinimo procedūros menkai tepadeda, nes jos nekeičia požiūrio į savo kūną. Net ir išpuoselėtą ar teisingai primaitintą savo kūną, žmogus gali suvokti kaip netobulą daiktą, Ego saviraiškos aksesuarą. Net ir gražiuose kūnuose žmonės gali jaustis negražūs. Nes gražiai atrodyti ir jaustis gražiu nėra tas pats.

Šokis, jei jis šokamas natūraliai, ne mechaniškai, moko jaustis gražiu (-ia). Beje, svarbu paminėti, prigimtinis kūno gebėjimas šokti, tai ne tas pats kas kūno ištreniravimas ir panaudojimas šokiui.

• Kad patirtum prigimtinio kūno gebėjimo šokti terapinę galią turi būti tylus. Taip tu girdėsi savo paties ritmą, harmoningame sąskambyje su pasaulio muzika.
• Turi būti klusnus, kad kuo tiksliau išreikštum tai, kas tu Esi ir kuo grakščiau įsilietum į Visatos (kuri taip pat Yra) melodiją, netrikdydamas ir pagal save jos neperdarinėdamas.
• Turi būti džiugus, kad per tave laisvai tekėtų neišsenkantis Meilės ir džiaugsmo šaltinis.
• Ir turi būti gražus. Toks, koks esi iš tiesų. Toks, koks buvai sukurtas.

Laisvė

Filosofas Martinas Heideggeris, klausęs ,,Kodėl yra? Kodėl ne niekas?”, ieškojo atsakymų, kas lemia ,,yra”, ,,esu”, ,,būti” suvokimą ir ką tai reiškia. Egzistencinės terapijos praktikoje mes susiduriame su atvirkštiniais klausimais: ,,Kodėl tavęs nėra?”,,,Kodėl tavęs nėra tavo kūne? Tavo gyvenime?”, ,,Kodėl tu ne gyveni?”.

Turbūt pastebėjote, kaip blėstantis gyvybingumas ir į sąmonę besismelkianti nebūtis, ima reikštis kūne: žmogaus judesiai tampa monotoniški bei vangūs, atrofuojasi gebėjimas jausti, išgyventi kažką visu savo kūnu, nevarbu, ar tai būtų emocija ar muzikos ritmas. Kad ir kas bevyktų (viduje ar išorėje) žmogus, kurio beveik jau nėra, juda vienodai, sėdi vienodai, net ir šypsosi vienodai. Psichologijoje toks užstrigimas vis siaurėjančiame vienodume vadinamas rigidiškumu.

Leisdami sau labiau atsipalaiduoti ir įvairiau judėti, o gal net ir šokti, mes galime išlaisvinti iš rigidiškumo ne tik savo kūnus, bet ir psichiką bei emocijas.

Leisdami sau judėti taip, ,,kaip judasi”, kaip norisi, kaip jaučiasi, mes atkuriame savyje harmoniją bei grožį, mes tampame laisvi šokti.

Drąsa

Šokti – tai būti matomu, save išreiškiančiu, pasirodančiu. Jeigu sėdžiu tyliai kampe, nejudrioje klaustuko pozoje, saugiai pasislėpęs (-usi) už kompiuterio ekrano, tai jokios drąsos man lyg ir nereikia. Bet jei tam savo kampe man darosi pilka ir liūdna, tai gal vis tik verta rizikuoti, stotis ir pareikšti pasauliui apie save, štai aš esu ir esu toks, koks esu? Toks išlindimas iš gyvenimo pakampių, kuriose tyliai slepiasi daugybė drovių ir savimi nepasitikinčių žmonių reikalauja, taip vadinamos, egzistencinės drąsos.

Drąsos reikšti save, savo emocijas. Būti matomu. Nesigėdinti. Tvirtai atsistoti ant kojų, išsitiesti, kad galėtum pakelti rankas į dangų. Kai leidi sau šokti, privalai išdrįsti ištiesti ranką, pajudinti pečius, nebegali likti sustingęs ir nematomas. Šokti reikia drąsos ir ta drąsa randasi su kiekvienu tavo judesiu. Ypač jei šokio judesys nėra išmoktas, kad būtų teisingas ir toks kaip visų.

Apie save priplepėti galime daug, galime prirašyti kelis puslapius savo pasiekimų ir sukelti juos į socialinius tinklus, bet save parodyti visu kūnu čia ir dabar, natūraliai judantį ar (o, siaubas!) netgi šokantį suskambus muzikai – rimtas iššūkis slėptis ir susimenkinti linkusiai savimonei.

Pasileisti šokti, išdrįsti pasileisti šokti – tai atsisakyti Ego kontrolės. Kaip rašo vienas iš kūno terapijos pradininkų Alexander Lowen:

,,Pacientai dažnai negali to padaryti. Jie bijo, kad kūnas išduos. Nepasitiki ir netiki juo. Baiminamasi, kad kūnas parodys silpnybes, sugriaus dirbtinį manieringumą, atskleis liūdesį ir leis prasiveržti įniršiui. Taip, kūnas tikrai tą padarys. Jis sugriaus užtvaras, kurias žmogus pasistato norėdamas nuo savęs ir išorinio pasaulio paslėpti tikrąjį save.  Tačiau tuo pat metu kūnas atvers naujas būties gelmes, praturtins gyvenimą dalykais, prieš kuriuos pasaulio turtai atrodys smulkmena. Šie dalykai yra dvasios pilnatvė, kurią gali suteikti tik kūnas. Tai nauja, nes buvome įpratę galvoti, kad dvasia atsieta nuo kūno.“

Bendrystė

Turbūt nustebinsiu tuos, kurie bendrystę, kaip dvasinę kategoriją suvokia tik per santykius su kitais žmonėmis. Apie tokią bendrystę kalba daugybė teologinių bei dvasinių mokyklų. Visi žinome, kaip svarbu kurti tarpusavio bendrystę, ją palaikyti ir stiprinti. Bet ar žinote, kad bendrystės kūrimas prasideda kiekvieno mūsų viduje? Tai kūno ir proto bendrystė. Kol bendrystės nėra žmogaus viduje, kol kūnas gyvena sau, galva sau, o širdis apskritai neaišku ar egzistuoja, tol puoselėti tarp-žmogišką bendrystę, – ganėtinai kebli užduotis.

Šokis dalyvauja ir vidinės bendrystės atkūrime, ir prisideda prie išorinės. Tuo jis ir unikalus, jei vertintume šokį, kaip dvasinę terapiją. Šokyje dalyvauja ir kūnas, ir protas, ir jausmai. Šokiu galime išreikšti giliausias žmonijos problemas, atskleisti subtiliausius dvasinius fenomenus. To nepadarysi be sutelkto kūno, proto ir jausmų bendradarbiavimo. Todėl, jei kam aktualu gebėti kurti geresnius santykius su savimi ar kitais, jei kas jaučia nuolatinį proto ir širdies nesusikalbėjimą, siūlau pradėti šokti. Kodėl?

Nepasakysiu nieko naujo, tik priminsiu… Žmogaus nervų sistema apima visą kūną, ji nėra sutelkta išskirtinai galvos smegenyse. Nervų sistema, per kurią mes reaguojame ir patiriame pasaulį, lemia mūsų gyvastingumą ir tarpusavio komunikaciją. Jei tik leistume savo nervų sistemai veikti taip, kaip ji buvo sukurta veikti, mes aptiktume, kokioje harmonijoje ir bendrystėje egzistuoja visi mums atrodo nesutaikomi vidiniai prieštaravimai. Kaip sklandžiai geba bendradarbiauti mūsų kūnas su protu, jausmai su kūnu, širdis su protu ir t.t…

Šokis moko patirti pasaulį visa savo nervų sistema, jausmais, pojūčiais, gestais ne tik kognityviai, kaip esame įpratę. Šokyje realizuojasi visų kūno dalių bendrystė. Kad atliktume šokio judesį visos kūno dalys turi vieningai bendradarbiauti, remiantis fizinėmis galimybėmis, pojūčiais, jausmais, kognityviniu šokėjo sumanymu. Tik susitelkus bendrystėje, gali įvykti pasauliui matomas, kažką gražaus ir/ar svarbaus išreiškiantis gestas. Per tokius sutelktus į vientisą tikslą gestus mes pranešame pasauliui apie tai, kas mums svarbu, mes bendraujame.

Lygiai toks pat procesas galėtų vykti ir šeimose, kur kiekvienas šeimos narys būdamas ir veikdamas bendrystėje su kitais, gali kokybiškai bei prasmingai komunikuoti su pasauliu bei su kitomis šeimomis. ,,Apie ką jūsų bendras šokis?“, – klausiu vaikinuko, kuris jau du metus mezga santykius su mergina ir vis dar nežino, apie ką tie jų santykiai, ką jie veikia kartu ir koks to susitikinėjimo tikslas.

Gyvenime dažnai atliekame įvairiausius veiksmus, kažką sprendžiame, kažko reikalaujame iš savęs, iš gyvenimo, bet jei kas mūsų paklausia: ,,Apie ką tas tavo šokis?“, ką tu iš tiesų nori pasakyti visais tais desperatiškais veiksmais, – sutrinkame. Mes nežinome atsakymo į šį klausimą, nes jei palygintume savo santykius ar savo gyvenimo stilių su šokiu, tai matytume keistai besidarkančią būtybę, kurios viena ranka šoka, o kita kabo negyva, kurios kojos trypia džigą, o veidas sutrauktas į nelaimingojo Pjero kaukę, muzika, pagal kurią jis įsivaizduoja bešokantis, jam netrukdo, nes jis juda pagal savo vidinio chaoso ritmą, kuris galėtų nustelbti, net ir  bažnyčios varpus.

Tai čia apie vidinę bendrystę.

Žinoma, yra dar ir ta paprastoji bendrystė – socialinė. Šokdami bendrą šokį, pagal tą pačią muziką, žmonės jaučiasi vieningesni, vienas kitam artimesni. Anksčiau tokią funkciją vykdydavo liaudies šokiai. Dabar žmonės jau nesuka bendrų ratelių tiesiog todėl, kad sėkmingai baigė bendrą projektą. Neliko ir tradicijos bendrai apšokti visų džiaugsmingų ar liūdnų gyvenimo įvykių. Bet populiarėja ,,socialiniais“ vadinamų šokių vakarėliai, kur poreikis bendram šokiui vienokiu ar kitokiu būdu vis dar gali realizuotis. Aš pati kurį laiką organizuodavau bendros maldos šokius. Ir vienas svarbiausių patyrimų, kuriuo dalindavosi maldos šokių dalyviai – nepaprastai malonus bendrystė pojūtis. Bendrame šokyje nesunku patirti vieningumą ir susietumą su kitais. Šias patirtis tuomet galima pernešti į savo kasdienę aplinką ir sėkmingai išsigydyti vienišumo ar apleistumo baimes.

Vidinė ramybė

Dar viena svarbi dvasinė kategorija, kuri įsikūnija šokyje – vidinė ramybė. Pasiekti vidinę ramybę gali medituodamas, bet gali ir šokdamas, pirmiausia todėl, kad šokis efektyviai mažina stresą. Šokis priverčia atidėti į šoną problemas ir atsirasti savo kūne, o tai reiškia tu turi grįžti iš ten ir tada į čia ir dabar; turi pradėti girdėti, kvėpuoti, judėti. Visi šie veiksmai rekomenduojami įvairiose streso mažinimo programose. Šokant jie atsitinka savaime. Jausk savo kūną, įsiklausyk į aplinkos garsus, girdėk širdies ritmą. Jei tą darome sėdėdami negyvoje pozoje, vos tik sujudėję, lengvai prarandame. Jei tą darome šokdami, net ir dinamiškose gyvenimo aplinkybėse galime išlikti savo vidinėje ramybėje, nes išmokstame suvokti, kad vidinei ramybei netrukdo nei kūnas, nei išorinis triukšmas, net jei jis ir nepanašus į šokių muziką.