Suskilusieji

Jei skaitydami, kaip jaučiasi skilusio žmogaus Aš, nieko nesupratote, tai galite įsivaizduoti kame Suskilusieji gyvena nuolat ir kokį juodai-baltą chaosą jie patiria. Suprasti, kaip jie jaučiasi, tikrai nėra lengva, o nesigilinant, net ir neįmanoma. O dar tas dramatizmas! Beskaitant turbūt kilo tokia mintis: ,,Vargeli tu mano, kam taip dramatiškai?“. Bet Suskilusieji jaučiasi taip, kaip jaučiasi, jie nieko neprivaidina ir papildomų dramatinių efektų neprikuria, tarkim tam, kad padarytų jums įspūdį. Dauguma kaip tik daug ką nutyli, kalbėdami pateikia nuosaikesnes savo vidinių išgyvenimų versijas, kad klausytojo neišgąsdintų ir daugmaž sveiko proto atrodytų.

Mažiau užsimaskavę Suskilusieji iš tiesų kelia ne itin jaukius jausmus aplinkiniams. Jie būna panašūs į šiek tiek neadekvačius, lengvai trenktus, nestabilius, nenuspėjamus, bauginančius, sunkiai suprantamus, – būtent tokių epitetų prisiklauso žmonės, kuriuos Amerikos psichiatrų knyga DSM-5 (The Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders) apibrėžia kaip ribinius. Psichiatrine kalba kalbant, tai asmenys, egzistuojantys tarpe tarp psichiškai sveikų ir psichiškai nesveikų.
Dar 1942 m. Chelen Deutsch aprašė keistas patologijas, kurias buvo sunku priskirti ,,normaliems“ neurotikams, bet jos netiko ir psichotikams. Pavadino juos ,,tarsi“ pacientais – tarsi gyvenantys šiame pasaulyje, bet tarsi ir negyvenantys; tarsi esantys santykiuose su kitais, bet tarsi ir nesantys.
Filosofijos daktarė, psichoanalitikė Nancy McWilliams (1998) panašiai aprašė ir savo patirtį dirbant su tokiais pacientais: ,,Jie yra pernelyg normalūs, kad būtų laikomi pamišusiais ir pernelyg nenormalūs, kad vadintume juos sveikais.“
Pati ribinė asmenybė susiduria su tokiais pačiais iššūkiais kaip ir bandantys ją gydyti psichiatrai. ,,Ribiniam“ žmogui labai sunku save apibrėžti ar kur nors aiškiai save priskirti. Jis gyvena tarsi be vietos po saule. Visur kur tarsi tinkantis ir niekur tarsi netinkantis.
Net ir vadinti tokius žmones ,,ribiniais“ gan netikslu, nes šis žodis lyg ir apeliuoja į kažkokias ribas, kurių Suskilusieji nelabai turi. Vietoje aiškaus suvokimo ,,Aš esu“, kuris galėtų sąlygoti jų asmenybės ribas, jų savimonėje žiojėja juodoji skylė.
Todėl pavadinau juos tiesiog Suskilusiais.

Suskilusieji – tai žmonės, gyvenantys nuolatinėje abejonėje dėl savo paties tikrumo, dėl gyvenimo tikrumo ir santykių su kitais tikrumo. Jų pasaulėvokoje vyrauja nerimas ir ištisiniai pavojai, trumpai tariant, juos kamuoja ,,stabilus nestabilumas“ (O. Kemberg, 1975).
[Turbūt normalu nesijausti stabiliai, jei esi suskilęs?].

Kiti autoriai mini liguisto nesaugumo, izoliacijos, nuobodulio, beprasmybės būsenas, kurios dažnai lydi Suskilusiųjų kasdienybę. Beje, žodis ,,kasdienybė“ taip pat nelabai tinka. Norint apibūdinti Suskilusiojo realybę labiau tiktų pavadinti ją: realybės šou su gyvybei pavojingais iššūkiais.
Skilimas (kitaip, ribinė asmenybė struktūra) formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Labai ankstyvoje vaikystėje. Dažniausiai šį procesą lemia trauminės nepriežiūros, apleistumo ir/ar smurto patirtys pirmaisiais gyvenimo metais. Skilimas randasi kaip primityvi psichologinė gynyba nuo skaudžių, mažo vaiko psichikai neįmanomų suvokti patirčių. Psichoanalitinės teorijos išsamiai aprašo tokius trauminių patirčių ,,atskėlimo“ procesus, ko pasekoje toliau formuojasi itin komplikuotas savęs ir pasaulio suvokimas.
Vienas iš ryškiausių Suskilusiųjų bruožų – anksčiau minėtas ontologinis neužtikrintumas. Žmogus nėra įsitikinęs, ar jis apskritai yra, ar egzistuoja. Save jis suvokia ne kaip aiškiai apibrėžtą, vientisą asmenį, o tik kaip fragmentinių vaidmenų kratinį, šalia to dar ir atskirą nuo kūno. Turėdamas labai silpną ryšį su savo fiziškumu žmogus jaučiasi labai gležnas ir pažeidžiamas. Iš čia kyla labai daug komunikacijos su pasauliu ar pasaulio suvokimo problemų. Nebūdami savo kūne, komunikacijai ir realybės suvokimui Suskilusieji retai kada pasikliauja pojūčiais. Todėl stresinėse situacijose jiems labai sunku orientuotis.

Vienu metu gaudamas prieštaringus impulsus, bet dėl skilimo negalėdamas jų apjungti į vientisą pranešimą, nepasitikėdamas savo fiziniais pojūčiais, o dar ir neužtikrintas savo paties egzistavimu apskritai, jis pyksta ir puola į paniką. Suskilusiajam pasaulis yra pavojingas ir nesuprantamas. Beje, kiti žmonės taip pat, nes jie taip pat siunčia prieštaringus signalus. Norėdamas didesnio aiškumo Suskilusysis yra priverstas matyti tik vieną realybės pusę ir nematyti kitos. Jis turi nugalėti vieną pusę, kad galėtų remtis kita. Tik taip, žvelgdamas per juodai-baltą prizmę, į save, į kitus žmones ar į pasaulį jaučiasi šiek tiek stabiliau. Bet aišku, kad pervargsta nuo ištisinės dviejų pusių kovos ir kraštutinių emocijų.
Geranoriški draugai ir artimieji stengiasi pagelbėti tokiam ,,neišmintingam“ žmogui ir siūlo neskirstyti visko tik į juodą ir baltą. Pasaulis nėra tik juodas ir baltas! Suskilusiajam tokie patarimai girdisi kaip linkėjimai likti baimėje, pasimetime ir chaose: ,,ramiai“ gyventi ant to savo beturėklio beždžionių tilto, nuolat jaučiant grėsmingą bedugnės tamsą ir net nebandyti ropoti ten, kur saugiau.
Ganėtinai keista (žvelgiant nesuskilusių akimis) Suskilusiojo vidinė realybė lemia daugybę problemų santykiuose su kitais žmonėmis. Pirmiausia todėl, kad Suskilusysis nuolat jaučiasi nesuprastas, neatlieptas, ignoruojamas. Ir aišku, kad paliktas.

Remiantis įvairiais šaltiniais atrinkau kelis būdingiausius Suskilusiųjų bruožus. Pirmas iš jų ir yra baimė būti paliktam. Iš čia kyla neadekvačios pastangos išvengti būti paliktu. Tam tikslui pasiekti Suskilusieji taiko dvi strategijas vienu metu. Jie stengiasi įtikti, nuolaidžiauja, ,,atskelia“ (ignoruoja) blogus partnerio bruožus, kad galėtų matyti tik gerus, bet tuo pat metu ir neprisileidžia to žmogaus per arti, bijo su juo susilieti, tapti nuo jo priklausomi. Tam, kad išlaikytų saugų atstumą santykiuose, jie kartas nuo karto perjungia savo matymą ir ignoruodami gerus partnerio bruožus ima matyti tik blogus. Tai sukelia labai daug aštrių ir neadekvačių konfliktų ,,lygioje vietoje“.
Išsamiai šią problemą aprašo Jerold J. Kreisman ir Hal Straus savo knygoje labai taikliu ir iškalbingu pavadinimu ,,Aš nekenčiu tavęs. Nepalik manęs.“. Tokios, viena kitai prieštaraujančios, nuostatos artimus santykius su Suskilusiaisiais daro bemaž neįmanomus.

Taigi, antroji tipinė Suskilusiųjų problema – konfliktiniai santykiai su aplinkiniais ir artimaisiais. Patys jausdami nepasitikėjimą ir iš baimės kylantį priešiškumą, jie reikalauja besąlygiško priėmimo ir meilės iš kitų. Todėl jų santykiai dažniausiai būna nepastovūs, emociškai labai intensyvūs, gerokai varginantys abi puses.
Santykiuose su kitais Suskilusieji neretai primena save įsimylėjusius narcizus dėl itin stipraus polinkio įsiskaudinti, bei nuolatinio susitelkimo į savo gležno Aš saugojimą. Kiti žmonės, Suskilusiems, kaip ir narcicistinių polinkių turintiems žmonėms, neretai tarnauja tik kaip objektai, užtikrinantys identiteto stabilumą ar saugų emocinį ryšį.Suskilusieji iš šalia jų esančių žmonių reikalauja nuolatinio dėmesio, nepertraukiamo buvimo šalia, bet tas turi vykti per saugų atstumą. Bet kokia klaida gali iššaukti pyktį ar net agresijos priepuolį. Šiaip jau nuolatinis pykčio fonas – tai dar vienas tipinis Suskilusiųjų bruožas.

Reikėtų paminėti, kad Suskilusieji būna atviro būdo ir uždaro būdo. Uždaro būdo Suskilusieji savo pykčio atvirai nedemonstruoja, jų pyktis lėtinis, stropiai slepiamas, o kartais net jų pačių nesuvokiamas. Atviresnio tipo Suskilusieji savo pyktį reiškia aktyviai ir dramatiškai. Ir vieni, ir kiti yra labai įžeidūs. Apskritai, įskaudinti Suskilusį žmogų gali net ir menkiausios smulkmenos, pavyzdžiui, numatytu laiku neatvykęs maisto kurjeris. Jų emocinė oda tokia jautri, kad net menkiausias bakstelėjimas gali sukelti gausų kraujavimą.

Be konkrečių priežasčių pykti, dar Suskilusieji pyksta ant visų ir visko apskritai. Pavyzdžiui jie pyksta ant visų žmonių, kurie nepatiria tokios egzistencinės kančios kokią patiria Suskilusysis. Pyksta ant visų, kurie jo nesupranta, neatliepia jo poreikių ir nepadeda jaustis geriau. Pyksta ant pasaulio, kuris yra neteisingas ir grėsmingai neaiškus.

,,Ribinis pyktis gali reikšti pagalbos šauksmą, atsidavimo išbandymą ar intymumo baimę. Kad ir kokios būtų priežastys, šis pyktis atstumia visus, kurių ribiniam asmeniui reikia labiausiai.“, – rašo J.J. Kreisman, H.Straus.

Dar vienas būdingas Suskilusios asmenybės bruožas – depresinės būsenos ir suicidinės tendencijos. Turbūt nenuostabu, kad žmogui gyvenančiam nuolatinėje sumaištyje, nuolat nusiviliančiam kitais ir pasauliu, niekaip nerandančiam, kuo užpildyti savo vidinę skylę, kyla noras su visa ta kančia atsisveikinti visam laikui. [Beje, Suskilusieji priskiriami didelę suicidinę riziką turintiems pacientams]. Be tiesioginės savižudybės rizikos, Suskilusieji linkę ir į lėtinius savęs žalojimo būdus: alkoholiu, narkotikais, pjaustymusi. Jiems nesvetimos ir priklausomybės, tarkim tokios, kaip lošimai ar destruktyvus seksualinis elgesys.

Vardinant Suskilusiai asmenybei būdingus simptomus, didžiai stebina jų gausa ir įvairovė. Atrodytų, kad Suskilusieji net ir čia lieka ištikimi savo fragmentiškam identitetui ir chameleoniškam būdui. Jiems būdingi ir narciziniai, ir paranojiniai, ir depresiniai, ir isteriniai požymiai. Jie gali būti panašūs į nerimo sutrikimu sergančius, kartais demonstruoja obsesinius simptomus, kartais hipochondrinius; pasitaiko didybės manijos apraiškų ar kitokių realybės interpretacijos kliedesių…
Bandymai apibrėžti Suskilusiojo asmenybę, vardinant jiems būdingus simptomus ar bruožus labiau primena psichiatrinio vadovėlio kratinį ir sukelia daugiau neaiškumo, nei aiškumo, bandantiems jiems padėti. Todėl susigaudyti šioje simptomų gausoje labiau padeda ne aiškių požymių paieškos, o tiesiog subjektyviai pajaučiami įspūdžiai. Pavyzdžiui, ,,neįmanomo identifikuoti simptomų kratinio“ įspūdis, bandant apibrėžti Suskilusiojo problemas. Kitą ryškų įspūdį palieka išplaukusios Suskilusiojo asmeninės ribos ir su tuo susijęs prieštaringas elgesys santykiuose. Ryte jie gali demonstruoti šaltą oficialumą, o po pietų – sielos dvynio bendrystę. Šie kraštutinumai sukelia itin stiprų neadekvatumo įspūdį.

Trečias ryškus įspūdis, kurį palieka Suskilusieji – tai aktyvios arba pasyvios agresijos fonas. Bendraujant su netgi labai mielu ir ramiu žmogumi niekaip neapleidžia sunkiai pagrindžiama, ore tvyrančio pavojaus nuojauta, įkvepianti atsargiau rinkti žodžius ir nedaryti staigių judesių.

Dar norėčiau paminėti keletą originalesnių Suskilusiųjų bruožų.
Vienas iš tokių, chameleoniškumas. Fragmentinė Suskilusiojo asmenybė pasižymi gebėjimu esant reikalui persidėlioti į vis skirtingus derinius. Suskilusieji lengvai susitapatina su kitu asmeniu, parinkdami iš savo gausaus savybių bei gebėjimų arsenalo tam tikrą kombinaciją. Taip jie lengvai tampa pačiais tinkamiausiais partneriais, lojaliausiais darbuotojais ar vienminčiais draugais, Jie nesunkiai gali prisitaikyti, pradėti elgtis taip pat kaip jiems svarbus žmogus, demonstruoti tuos pačius pomėgius, remtis tomis pačiomis vertybėmis, netgi išpažinti tą pačią ideologiją. Svarbu pabrėžti, kad taip prisitaikydami jie nieko neapgaudinėja, nes gausioje savo asmenybės ,,drabužinėje“ jie iš tiesų turi sukaupę aibę kostiumų (patirties, žinių, gebėjimų) įvairiems gyvenimo atvejams. Skirtingai nuo narcizinių asmenybių Suskilusieji žino, kad tai, ką jie demonstruoja yra ne visai tiesa, o tik tiesos fragmentas ir dėl to nesijaučia labai jaukiai. Iš čia kyla tas jų buvimas tarsi draugu, tarsi partneriu, tarsi darbuotoju. Kita problema, su kuria susiduria Suskilusieji taip profesionaliai gebėdami įsikūnyti į įvairius vaidmenis – jie labai bijo, kad jų kuriamas savęs paveikslas pasiglemš jų tikrąjį Aš. Vaidmuo sunaikins jų tikrąją asmenybę! Todėl patys labai dažnai keičia partnerius, darbus ir net profesijas. Jie vienu metu ir trokšta aiškios socialinės identifikacijos, ir jos bijo.
Beje, kalbant apie mėgiamiausius Suskilusiųjų užsiėmimus vertėtų paminėti visas pagalbos žmogui sritis ir profesijas. Padėdami kitiems jie gali jaustis svarbūs, reikalingi ir tuo pat metu išlaikyti saugų atstumą, taip šiek tiek sumažindami riziką būti atstumtais. Darbe su žmonėmis jie gauna tam tikrą Aš esu patvirtinimą, kurio nuolat bijo netekti, jei tik kažkas nusiviltų jų kompetencija ar paslaugų kokybe. Deja, nuolatinė kova su savo baimėmis labai išsekina Suskilusiųjų psichiką, todėl pagalbos profesijose juos dažnai lydi išsekimas ir perdegimas
Ypač rizikuoja tie Suskilusieji, kurie prisiima Šviesos skleidėjų, geradėjų vaidmenis ir siekdami juos atlikti kuo geriau, visiškai ignoruoja savo ,,tamsiąją“ atskilusios asmenybės dalį. Tokiu atveju, jiems gresia dar didesnis skilimas ir iš to sekančios įvairios psichikos ligos.

Kitas įdomus, Suskilusiųjų ypatumas – stipri empatija. Neretais atvejais Suskilusieji demonstruoja tiesiog ekstrasensorinius gebėjimus, leidžiančius jiems pajausti slapčiausias kito žmogaus nuotaikas ir tiksliai nuspėti jo elgesio motyvus. Šiuos gebėjimus jie išsiugdo išskirtinai savigynos tikslais, tarsi tai galėtų padėti jiems apsiginti nuo baisaus ir nenuspėjamo pasaulio. Deja, jų empatija veikia labai keistai. Net ir labai tiksliai nuspėję kito žmogaus būsenas, iš to jie padaro ne visai adekvačias išvadas ir remdamiesi savo juodai-baltais apibendrinimais reaguoja jau visai ne empatiškai. Dažnai net nesusimąstydami, kaip tos jų reakcijos paveikia kitą žmogų. Galima būtų sakyti, kad išlavinta Suskilusiųjų empatija yra naudojama tik kaip galimų pavojų skaneris, bet visiškai nepritaikoma nuoširdžių santykių kūrimui.
Apskritai, Suskilusios asmenybės kelia didelį juos supančių žmonių susidomėjimą dėl savo nesuprantamumo, paslaptingumo ir dramatiškumo. Jos įdomios savo nuolatine chameleoniška kaita ir net jiems didelę kančią kelianti vidinė tuštuma aplinkiniams gali būti panaši į neaprėpiamą kosminę gelmę.
Man pačiai Suskilusieji panašūs į transdimensinius kosmonautus, kurie aplankę žemesniuosius pasaulius, pabuvoję aukštesniuosiuose ir dabar, kažkokio aplaidaus nesusipratimo dėka, patekę čia, į Žemę. Kur gėris tampriai persipynęs su blogiu, kur nieko nėra nei visai balto, nei absoliučiai juodo, o tiesa patiekiama kartu su gausiais pramanais. [Susigaudyk visame šitame chaose, kad gudrus…].
Gal ir nenuostabu tuomet, kad vieniems kažkaip pavyksta susigaudyti, o kitų savivoka ima ir suskyla. Ypač tų, kurie pačiais pirmaisiais gyvenimo metais vietoje rūpestingos meilės ir saugumo pačiuose artimiausiuose santykiuose patiria grėsmę, baimę, smurtą.

Tokių žmonių nėra mažai. Aplinkiniams sunku su jais sugyventi, juolab juos suprasti ir atjausti. Jie ir patys sunkiai save supranta ir kenčia dėl to savo neaiškaus tarsi gyvenimo ir tarsi asmenybės. Padėti jiems taip pat nėra lengva. Net jei jie ir kreipiasi pagalbos, tai dažniausiai dėl kažkokių šalutinių negalavimų. Todėl norint ,,suklijuoti“ Suskilusią asmenybę tenka įdėti labai daug pastangų ne tik pačiam žmogui, bet ir jo artimiesiems bei juos konsultuojantiems specialistams.

Anksčiau minėtoje knygoje ,,Aš nekenčiu tavęs. Nepalik manęs“, išsamiai aprašomi veiksmingiausi pagalbos būdai ir pateikiamos aiškios rekomendacijos jų artimiesiems. Todėl labai neišsiplėsdama paminėsiu tik du labiausiai padedančius dalykus, kuriuos esu patikrinusi praktikoje: supratimą ir atkaklumą.
Jeigu norime padėti Suskilusiam žmogui jaustis bent kiek geriau (saugiau, ramiau) turime būti be galo kantrūs, be galo supratingi ir nuosekliai atkaklūs, kad galėtume vis iš naujo ir iš naujo jam priminti apie neišvengiamą šio pasaulio įvairovę. Būdami supratingi ir atkaklūs mes galime padėti Suskilusiajam susigrąžinti žemę po kojomis, kaskart kai ji išslysta, pavyzdžiui, kad ir dėl to, jog artimas žmogus neatsiliepė į skambutį: ,,Net jei jis (ji) neatsiliepė ir į antrą ar trečią skambutį, tai dar nereiškia, kad jis (ji) tave paliko. Ir ne! Dėl to, kad neatsiliepė į tavo skambučius, jis (ji) nėra smurtaujantis (-i) psichopatas (-ė), tik apsimetantis (-i), kad tave myli. Ir tau nereikėtų skubėti mesti jo (jos) daiktų per balkoną ar imti galvoti apie savižudybę“.

Patys sau Suskilusieji taip pat gali padėti praktikuodami įvairias į kūną sugrąžinančias praktikas, mokydamiesi pasikliauti savo pojūčiais ir ugdydami savo sąmoningumą. Esant ryškesnei suicidinei rizikai pravartu kreiptis ir į psichologą. Psichoterapija gan efektyviai padeda sumažinti kraštutinius emocinius svyravimas, sustiprina identitetą, bet tik su sąlyga, jei klientas bent šiek tiek pasitiki jam padedančiu specialistu.