Žingsnis į priekį

Kas čia sudėtingo? Susigalvoji tikslą, numatai pirmą žingsnį ir pirmyn! Deja, be ne taip viskas paprasta su tais tikslais ir jų siekimu.

Pirmiausia, tai nėra lengva sugalvoti, ko tu iš tiesų nori. Aišku, galima pasinaudoti įvairiais paruoštukais ir siekti tų tikslų, kuriuos yra madinga siekti arba galima užsinorėti to paties, ko nori tavo kaimynė ar ką turi tavo antros eilės pusbrolis. Taigi, tikslo sugalvojimo problemą galima išradingai apeiti. 

Tuomet seka antroji užduotis – koks turėtų būti pirmas žingsnis? Jeigu mano tikslas – pradėti sportuoti, ar pirmu žingsniu galėčiau vadinti sportinio kostiumo įsigijimą? Arba programėlės su fiziniais pratimais atsisiuntimą? Atsisiunčiau. Ufff… Pirmas žingsnis padarytas! Ir tada STOP. Ei, kodėl neveikia?

Tikslų siekimas, kad ir koks gražus užsiėmimas, deja, dažnai nuvilia. Kodėl taip sunku pajudėti savo sumanymo link? Juk išsikeltas tikslas aiškiai garantuoja geresnę sveikatą ar aukštesnius pasiekimus karjeroje, geresnius santykius ar nuostabesnę išvaizdą. Kas kaltas, kad tikslai vienas po kito žlunga, kai kurie nepasiekę net ir to pirmo žingsnio? Dauguma atsakys, kad valios stoka, kiti dar pridurs, kad silpna motyvacija. Bet tiesa ta, kad nei valia, nei motyvacija su tikslų siekimu mažai ką turi bendro. 

Su meile Agnės meditacijų cikle ,,Žingsnis į priekį“ atsiskleidė visai kitos tikslo nepasiekimo priežastys.

Grįžtam nuo pradžių. Pirmoji nesėkmės priežastis – tai tikslo susigalvojimo taktika. Tam, kad norėtųsi judėti link pasirinkto taško, reikia kad tikslas darytų įspūdį ne tik draugams ir pažįstamiems. Pirmiausia, tikslas turi patikti visoms žmogaus vidinėms institucijoms: išsikeltą siekį turi laiminti širdis, jam turi pritarti protas, tam turi neprieštarauti kūnas ir apšvietus šį sumanymą Šviesa, jis turi spinduliuoti prasmingumu, žvelgiant į jį sielos akimis.

Antra nesėkmės priežastis  – labai jau neaiškus suvokimas, ko aš iš tiesų noriu. Jei jau suprantame, kad tikslui siekti reikalinga motyvacija, tai keliam klausimą, kas tą motyvaciją galėtų užkurti? Gražūs iš žurnalų išsikirpti paveikslėliai, sulipinti virš lovos? Ar jausmas, kuriuos tie paveikslėliai kelia? Žinoma, kad jausmas. Iš esmės, žmonės nori ne daiktų ar regalijų, jie nori kažkaip kitaip jaustis. Kažkaip daug geriau, nei jaučiasi dabar. Todėl prieš žengdamas žingsnį į priekį žmogus turi žinoti, kokios būsenos jis trokšta. Kaip jis nori jaustis šio savo kelio pabaigoje? Ar daug kas keldamas sau naujus tikslus pamąsto apie tai, kaip jis norėtų jaustis ir ar tikrai to tikslo pasiekimą vainikuos būtent tokia būsena?

Tarkim, aš noriu išmokti italų kalbą! Gan aiškus tikslas? Nusprendžiu, kad skirsiu tam laiko, pinigų, pastangų ir po metų Romoje itališkai užsisakysiu braškinių ledų. Aš neklausiu savęs, kaip aš noriu jaustis, aš tiesiog nusprendžiu, kad man reikia išmokti italų kalbą. Padarau ne vieną, bet net kelis pirmus žingsnius, pasimokau mėnesį ir metu. Nesėkmė, tikslas nepasiektas. Kodėl? Jei apie šį savo sumanymą būčiau paklaususi savo širdies? Ar ji būtų šokinėjusi iš džiaugsmo? Ne. O ką apie tai būtų ,,galvojęs” kūnas? Jam kaip ir vienodai… O jei būčiau pažvelgusi sielos šviesoje? Ar būčiau aptikusi kažkokią prasmę ir svarbą, dėl kurių vertėtų aukoti savo gyvenimo laiką? Deja…
Tad jei italų kalbos mokymasis buvo išskirtinai mano proto užsakymas, argi nenuostabu, kad  pasibaigus naujumo ir įdomumo dozei, tikslo siekimas taip pat baigėsi?

Kartais žmonės iš tiesų pataiko suformuluoti aiškius tikslus ir tiksliai žino ko nori, bet vis tiek stovi vietoje ir nieko nedaro. Tuomet eina pas konsultantą ir prašo ,,padėk man prisiversti žengti tą pirmą žingsnį, įspirk man į užpakalį“, – nes pačiam prisiversti neina. Kodėl neina?

Todėl , kad pirmam žingsniui reikalingas resursas. Galiu tiksliai žinoti kaip noriu jaustis, tai gali patikti ir mano protui, ir kūnui, ir širdžiai, bet aš stoviu vietoje tarsi jūros vėplys ir laukiu nesulaukiu palankios bangos, kuri kilstelėtų prie smėlio prikepusį užpakalį ir nublokštų mane į laimės vandenyną.

Jei tu kaip tik taip ir jautiesi, turi ieškoti, ką tau reiškia tokia banga, kokio resurso tau trūksta, kas tau padėtų išjudėti iš vietos? Ir vėl pirmiausia, galvojam ne apie gerus dėdes, draugus ar pinigus o apie jausmą. Kokio jausmo tau trūksta, kad išdrįstum eiti į priekį? Gal tai ramybė, saugumas, palaikymas? O gal drąsa, meilė? Iš kur tu jo galėtum gauti? Ir kaip tu tą ketini daryti? Ką tu gali padaryti, kad justumeisi drąsesnis ar saugesnis? Štai čia ir būtų tas tikrasis pirmas žingsnis, apie kurį visi tikslų gerbėjai ir siekėjai dažniausiai pamiršta. 

Ir trečia tikslo siekimo nesėkmės priežastis – klaidingai pasirinkta kryptis. Ar tikrai visi tie mano numatyti žingsniai ir priemonės veda mane į priekį? O gal tik padeda išlikti toje pačioje vietoje? O gal grąžina atgal, į saugią ir pažįstamą praeitį? Į priekį vedančius žingsnius galima atpažinti iš juos lydinčio nerimo. Meditacijų ciklo dalyviai, atradę savo kryptis ir įsivardinę pirmuosius žingsnius link jų, kaip tik ir dalinosi tuo staiga sukilusiu nerimu: ,,O ne, negi dabar jau tikrai reikės išjudėti į priekį? Dabar jau nebegaliu apsimesti, kad nežinau ko noriu, nebegaliu gaišti laiko apsimetinėjimui, kad vis dar ieškau savęs…“ 

Kai jau turi su visomis instancijomis suderintą tikslą, kai jau aiškiai suvoki, kaip nori jaustis ir net žinai, ką dėl to turi padaryti,  – nebėra kur trauktis. 

Reikia pripažinti, jog akistata su tikru žingsniu į priekį iš tiesų gali būti gąsdinanti. Daug lengviau šokinėti nuo vienos spontaniškos idėjos prie kitos. Mėnesį pasimokiau italų kalbos, kitą mėnesį palankysiu karatė… Kaip ir  judu į priekį? Argi ne?

– Lina Dirmotė