Kad dvasinė kelionė netaptų dvasinėmis klejonėmis. II dalis

KLAUSIMAS APIE MOKINĮ

Nusiteikimas mokytis

Mintis pasidomėti kažkuo daugiau, nei penkiais pojūčiais suvokiama realybe, niekad nekyla šiaip sau. Gal tik pačiam žmogui atrodo, kad kažkokia knyga jo rankose atsidūrė visai atsitiktinai ar į kažkokį keistą seminarą jis pakliuvo tik todėl, kad neturėjo ką veikti ir nutarė palaikyti draugui kompaniją. Iš tiesų tai, dvasiniam pasauliui nebūdingi atsitiktinumai. Paprastai, anapusinės temos į žmogaus gyvenimą ateina kaip tik tada, kai reikia. ,,Ei, žmogau, tu dar turi ir sielą!“, – dažniausiai tokius žadinančius kvietimus žmonės gauna krizinėse situacijose: sunkiai susirgę, išgyvendami netektis, galutinai praradę viltį. Kartais tokie žadinimai siunčiami kaip paranormalūs ar mistiniai išgyvenimai, kuriais dalijasi, pavyzdžiui, išgyvenę klinikinę mirtį žmonės. Įvairiomis formomis gaunami kvietimai, tarsi krestelėjimai, pažadina snaudžiančias žmogaus sąmonės galias ir suteikia impulsą pirmiesiems ieškojimams.

Toliau seka du dvasinės kelionės etapai:

1) Pirmą galima būtų pavadinti taip – ,,aš noriu, kad man būtų geriau“. Šiame etape, dvasinėms praktikoms keliami gan pragmatiški tikslai: pagerinti gyvenimo kokybę, atpalaiduoti, prablaškyti, teikti malonumą. Šio etapo praktikos nuramina, sustiprina, suteikia vidinės harmonijos, didėja mėgavimasis gyvenimu. Žmonės užsiima savo ,,dvasiniais reikalais“ pagal poreikį ir norą, kai yra laiko ar kai pagauna įkvėpimas. ,,Labai skaudžiai išgyvenau skyrybas, jaučiausi visiškai sugniuždyta, bet pradėjau lankyti jogą, sutikau naujų žmonių, susidomėjau ajurveda. Gana greitai, atrodytų savaime, dingo noras vakarais ašaroti apsikabinus butelį vyno, – gyvenimas tarsi prašviesėjo“, – dalinasi Saulė.

2) Antro etapo pavadinimas galėtų būti toks – ,,aš noriu būti geresnis…“. Jo imasi tie, kuriems rūpi pats giliausias dvasinės kelionės tikslas. Šis etapas vadinamas – mokinystės etapu. Ir tikslas tuomet yra kitoks, nebe profilaktinis, bet transformacinis. Dabar dvasinės praktikos ir studijos yra skirtos ne tik nusiraminti ir pasijusti geriau, bet tapti iš esmės kitokiu. Visai kitos kokybės asmenybe, šviesos ir meilės laidininku.

Antrasis etapas nieko bendro neturi su kasdieniškai suvokiamu malonumu ar komfortu. Pirmiausia, dėl privalomo kasdienio darbo, antra, dėl paties mokymosi būdo. Dvasinių disciplinų studijose reikia visai kitokio mokymosi, nei esame įpratę. Čia informacijos arba visai nėra, arba ji mažai reikšminga. Čia yra žinios ir yra praktika. Todėl dvasiniuose moksluose mokytis turime ne įtempdami savo intelektines galias, o atverdami širdį. Ryžtingai ir atkakliai sugerdami gaunamas žinias taip giliai, kol jos tampa mus perkeičiančiu patyrimu. Įpratę paviršiumi slysti per informacijos srautus, žmonės nuoširdžiai nusivilia, kai perskaito kokį dvasinį progresą žadantį tekstą ir niekas nepasikeičia. ,,Neveikia! Visa tai nesąmonės…“, – piktinasi šiek tiek pasidomėjusieji.

Papasakosiu vieną istoriją. Naujų mokslo metų pradžia. Susirenka mokinukai į klasę, mokytojas išdalina knygas ir liepia perskaityti mokykloje galiojančias taisykles. Pirmasis sakinys skelbia: „Mūsų mokyklos mokinys privalo niekada nemeluoti, būti paklusnus, kruopščiai atlikti mokytojo skirtas užduotis…” ir taip toliau, dar 20 puslapių. Nespėjusiems perskaityti klasėje, liepia pabaigti namuose. Po savaitės – ta pati pamoka, mokytojas klausia, ar visi viską perskaitė. Kelia ranką Jonelis ir sako: „Aš tik pirmą sakinį perskaičiau…” Mokytojas išsikviečia jį prieš klasę viešam sugėdinimui: „Kaip tu, toks nevykėlis, tik vieną sakinį sugebėjai perskaityti?„. Jonelis, kaltai nedelbęs akis, teisinasi: „Mokytojau, kad man ir tas pirmas dar nelabai pavyko… Niekaip nesiseka visai nemeluoti. Stengiausi, kiek galiu, bet va močiutei vakar ėmiau ir vėl pamelavau…”

Anthony Bloom taip rašė apie mokinystę: ,,Pirmiausia, mokinio būsena reiškia nuoširdų troškimą mokytis, apsisprendimą mokytis bet kokia kaina. Mes nesimokome iš visos širdies, todėl taip dažnai nepasiekiame to, ką galime. Taip pat turime būti pasiruošę mokėti už mokslą. Šis visada kainuoja, nes nuo pradžios iki pabaigos, tai yra laipsniškas savęs nugalėjimas, idant susijungtume su didingesniu už save, kuris pagaliau pakeis, užkariaus mūsų ,,aš“ ir pripildys gyvenimą.“

Pasak, patyrusio Dvasios Tėvo mokinystei reikalingi penki dalykai:

• Apsisprendimas mokytis iš visos širdies;
• Apsisprendimas vykdyti nurodymus;
• Apsisprendimas nugalėti save;
• Didingesnio už save pripažinimas;
• Nusiteikimas užsimokėti už mokslą.

Nemažai?

Apsisprendimas vykdyti yra esminis dalykas dvasiniame augime. Be apsisprendimo vykdyti, mes turime tik išrankų  vartojimą, to kas malonu ir kategorišką atmetimą, to kas nemalonu.

Pateiksiu pavyzdį: besidomintis tais dalykais pilietis naršydamas internete aptinka informacijos apie vaišnavus  ir nusprendžia, kad jam visai patiktų tapti vaišnavu, nes jis mėgsta diskutuoti apie Vedas. Pilietis nueina į paskaitą ir sužino, kad rimtam praktikuotojui dar priklausytų  kasdien kartoti mantras, tapti vegetaru, užsiimti tarnyste ir daryti dar daug visokių nesąmoningų dalykų, kurių jis net nesiruošia daryti… Šioje vietoje jam yra du keliai: likti savo malonumui besidominčiu arba apsispręsti vykdyti, tai yra – tapti mokiniu.

Neretai apsisprendimas vykdyti, kitaip tariant, apsisprendimas pasitikėti ir paklusti, taip ir lieka neįveikiamu slenksčiu į dvasinę mokinystę. Tarsi dvasiniai turistai žmonės tik vaikšto iš vienos bendruomenės į kitą, kokių nors knygelių, karoliukų nusiperka, bet taip ir neapsisprendžia vykdyti nieko, iš to, ką išgirsta. Vienur gražiau gieda, kitur skaniau valgo. Vienur mokytojas pasirodo nevertas pasitikėjimo, kitur – mokymas. Neretai ir šiaip ,,visi ten keistuoliai susirinkę“ būna.

O juk be nusiteikimo mokinystei neišmokstama net ir akademinių dalykų. Įsivaizduokime situaciją: žmogus ,,netyčia“ pakliūna į vieną aukštosios matematikos paskaitą ir jam taip patinka, kad jis nusprendžia tapti matematiku. Netgi jau žino, kam jam to reikia. Atsivertęs vadovėlį atsirenka įdomesnes temas, griežtai atmeta tas, kurios jo nesudomino ir kategoriškai atsisako spręsti uždavinius, nes jam to nereikia. Atlikęs stebėjimus dar nusprendžia, kad jo mokytojas kvailys, kuris pats nieko neišmano ir kimba į darbą…

Pirmieji žingsniai

Aišku, galime rasti istorijų apie smūgines dvasines transformacijas, be jokių nusiteikimų ir pirmų žingsnių. Bet tai daugiau išimtys, nei taisyklė. Nepaisant to, yra nemažai viltingai laukiančių, kol į juos trenks žaibas ar nukris plyta ant galvos ir sąmonė savaime nušvis. Nueisiu, galvoja, šį sekmadienį į mišias ir nusileis Šventoji Dvasia į mano širdį… Optimizmas gerai, bet čia kaip tame anekdote apie diena iš dienos karštai besimeldžiantį žmogų: ,,Dieve, padaryk taip, kad laimėčiau loterijoje“. ,,Tu bent bilietą nusipirk!“, – netekęs kantrybės atsiliepia Viešpats.

Kaip nusipirkti tą bilietą, ir nuo ko pradėti dvasinę kelionę, patarimų galime rasti visuose didžiuosiuose ,,Kelionių vadovuose“, juose sukaupta tūkstantmetė patirtis, daugybę kartų ne vieno keliautojo išbandyta praktiškai.

Štai budizmo keliu einantiems siūloma pradėti nuo besiblaškančio proto nuraminimo ir susitelkimo į dabarties momentą. Tam yra skiriamos meditacijos. Meditacijoms reikalinga disciplina, nes pradžioje, net ir ramiai išsėdėti būna gana sudėtinga. Be to, kad nuobodu, dar kamuoja įvairūs kūno nepatogumai. Tai niežti, tai gelia; nutirpsta, tempia, suka, spaudžia; kamuoja čiaudulys, kosulys, žiovulys. Protas šiame etape dar vadinamas ,,laukine beždžione“ arba ant kranto išmesta žuvimi. Taip jis ir elgiasi: blaškosi, piktinasi, pakiša ,,loginių“ sprendimų, kodėl nereikėtų sėdėti ramiai, ar kodėl tas sėdėjimas tai tik laiko gaišimas, siūlo įvairiausius ne tokius nuobodžius užsiėmimus, apeliuoja į sąžinę – yra svarbesnių reikalų, kuriais dabar tuoj pat reikėtų užsiimti… Nustumtas į stebėtojo poziciją protas karštligiškai kuria blaškančius vaizdinius nuo malonių (gal prieš meditaciją reikėtų sočiai pavalgyti?) iki grėsmingų (ar tik neprives visos šitos nesąmonės prie išprotėjimo?). Iš tiesų tai, vien desperatiškos proto veiklos stebėjimas pirmose meditacijose gali būti labai atraktyvus. Įsivaizduokite, kad nusprendėte išdresiruoti laukinį arklį! Sutelkti protą į dabartį ir neleisti jam klajoti nei po praeitį, nei po ateitį – užsiėmimas tikrai ne iš lengvųjų.

Nelabai kuo skiriasi pirmieji žingsniai ir krikščioniškame kelyje, kur viskas taip pat prasideda nuo tylos (fizinės, emocinės, mentalinės). Gal šioje tradicijoje ir mažiau išsamiai aprašytų praktikų, tačiau kasdienei maldai taip pat rekomenduojama kūno disciplina ir proto gebėjimas susitelktį į dabarties momentą. Evangelijos apmąstymui ar krikščioniškai kontempliacijai ypač reikalingas ramus bei skaidrus protas, kad galėtume ,,išsamiai suvokti viską, ką sakė Viešpats, o ne tai, ką mes norėjome, kad jis pasakytų“ (Anthony Bloom).

Šiaip jau, bet kuriai kasdienei dvasinei praktikai reikalinga kantrybė ir disciplina. Tai tam tikras silpnos, tižios prigimties pergalėjimas, kai savo paties pastangų dėka žmogus perima gyvenimo vadžias į savo rankas ir nebesileidžia blaškomas aplinkybių. Tas nėra labai lengva. Gal todėl Vedose aprašytu keliu vedantieji pataria pradėti tiesiog nuo dienos režimo. Pradžiai, siūloma bent jau laiku keltis, laiku gultis, laiku valgyti, palaikyti savo kūno švarą ir kai jau tas bus įmanoma, tik tuomet keliauti prie sudėtingesnių dalykų. Atrodytų, tai tik dienos režimas, niekas dar neprašė praktikuoti tarnystės, o nusiteikimas vykdyti ima ir išgaruoja…

,,Jeigu pasitenkiname paprasčiausiu smalsumu, smalsiu klausymusi, o nieko nedarome, kas yra sakoma, mes išvis labai greitai nustosime ką nors girdėję. Dievas nekalba mūsų širdžiai, jeigu neatsakome jam atsidavimu ir paklusnumu“ – Anthony Bloom.

Pagal gebėjimą paklusti galime spręsti apie savo pasiruošimą būti mokiniu, o pagal gebėjimą sutelkti ir grąžinti savo protą į dabarties momentą – apie savo pažangą. Todėl tie, kurie yra giliai įsitikinę savo dvasiniu tobulumu, tačiau neįsivaizduoja kas yra disciplina ir/ar nevaldo, kad ir savo įniršio priepuolių, yra labiau klejonėje, nei kelionėje.

Trumpa citata iš ilgo ir graudaus monologo: ,,Aš tokia dvasinga moteris! Aš jau seniai domiuosi tais dalykais!.. Bet mano vyras!!! Ir kaip man su tuo mužiku gyventi?! Mane erzina kaip jis valgo, kaip atrodo, nekenčiu jo pastoviai tepaluotų rankų ir tos garažo smarvės. Nekenčiu jo kvailos pasaulėžiūros! Jam niekas nerūpi gyvenime, tik mašinos ir žvejyba… Turiu rėkti ant jo dėl visko! Kad batus į vietą pasidėtų, kad šunį išvestų, be rėkimo niekaip nesupranta…“.

Šios moters problema priminė dar vieną, klejones leidžiantis atpažinti, būdą: jei dvasinio atsivėrimo pastangų rezultate žmogus nesijaučia laimingesnis ir jei jo santykiai su artimaisiais vis blogėja, tuomet reikėtų dar kartą ir labai sąžiningai permąstyti visus čia keliamus klausimus, kad dvasinė kelionė nesibaigtų net neprasidėjusi.

,,Prieš pasinerdami į okultizmą ar anapusines žinias turite išmokti maitintis, kvėpuoti, mylėti, galvoti, veikti, o paskui ateis mokslas, didžiulis, begalinis mokslas“, – perspėja bulgarų kilmės Dvasinis Mokytojas O.M. Aivenhov. – ,,Kiek žmonių didžiuojasi  turį astrologo, alchemiko, kabalisto [aiškiaregio, bioenergetiko, ezoteriko] reputaciją nė nenutuokdami, kad visa jų būtis – baisus chaosas. Tikrasis mokslas – mokėti valdytis ir išsivaduoti iš savo silpnybių, kad nebūtume amžinos vidinių konfliktų aukos“.

Ypač efektyvią maldą, pradėjusiems ne nuo pradžių, yra parašę pravoslavai (pagal 1 Jono laišką 4, 20). Rekomenduoju ją visiems, įsitikinusiems dėl Dangaus jiems asmeniškai skirtų misijų, turintiems tiesioginį ryšį su Arkangelais, taip pat tiems, kurie skundžiasi, kad artimieji jų (su tokiomis galiomis!) negerbia ir nevertina.

Malda apie tai, kaip pamatyti Dievą, kurio nematai

Kas sako, aš myliu Dievą, o brolio savo nekenčia,
Tas melagis.
Nes nemylėdamas brolio savo, kurį mato, kaip gali Dievą mylėti, kurio nemato?..

Kas sako, aš nuolankus Dievo valiai, o artimui savo nenuolankus,
Tas melagis.
Nes nemokėdamas būti nuolankus savo artimui, kurį mato, kaip gali būti nuolankus Dievui, kurio nemato?

Kas sako, aš girdžiu Dievą, bet artimo savo nemoka išgirsti,
Tas melagis.
Nes nemokėdamas girdėti artimo, kurį mato, kaip gali girdėti Dievą, kurio nemato?

Kas sako, aš pasitikiu Dievu, o artimu savo negali pasitikėti,
Tas melagis.
Nes nemokėdamas pasitikėti artimu savo, kurį mato, kaip gi gali pasitikėti Dievu, kurio nemato?

Kas sako, aš dėkingas Dievui, o artimam savo nemoka padėkoti,
Tas melagis.
Nes nemokėdamas padėkoti artimui savo, kurį mato, kaip gali dėkoti Dievui, kurio nemato.

Kas sako, aš atviras Dievui, bet tuo pat metu, nėra atviras savo artimui,
Tas melagis.
Nes nemokantis būti atviras savo artimui, kurį mato, kaip gali būti atviras Dievui, kurio nemato?

Kas sako, aš ištikimas Dievui, bet nė vienam iš žmonių nebuvo ištikimas,
Tas melagis.
Nes netapęs ištikimu nors vienam žmogui, kurį gali matyti, kaip gali būti ištikimas Dievui, kurio nemato?

Kliūtys, sunkumai, spąstai

Daugiausiai sunkumų, kliūčių, spąstų, išbandymų kyla antrame etape, kai vietoje noro, kad man gyventi būtų geriau, atsiranda noras pačiam būti geresniu. Tuomet ir kyla tokios kliūtys, kad net rankos nusvyra ir atrodo, jog geriau buvo nepradėti. Štai kodėl be kantrybės ir disciplinos nieko nebesigauna! Šv. Kryžiaus Jonas, Motina Teresė kalba apie sunkiai išgyvenamą tamsiąją sielos naktį, Evagrijus Pontietis rašo apie žmogų puolančius demonus: akedijos, puikybės, baimės, troškimo, vidudienio demoną. Šventoji Jėzaus Teresė Avilietė dalinasi apie tamsą ir nuodingus gyvius, puolančius pakeliui į vidinę pilį. Rytų tradicijose aprašomi įvairiausio pobūdžio spąstai: kelio pradžios, prisirišimų, iliuzinio nušvitimo, abejonių, apatijos, ekstazės.

Budistų vienuolis ir klinikinės psichologijos mokslų daktaras Džekas Kornfildas dalinasi savo ilgamete patirtimi ir perspėja apie sulig intensyvėjančia dvasine praktika ateinančius psichologinius sunkumus. Trumpai čia juos išvardinsiu:

• Gali išryškėti negebėjimas priimti sprendimus, tam tikras laisvos valios paralyžius, jis susijęs su grėsme tapti valios invalidais – be charakterio, silpnais ir neryžtingais. Už valingus kasdienius sprendimus, paprastai, yra atsakingas protas. Mažėjant nevaldomam proto aktyvumui, nebelieka ir spontaniškos problemų sprendimo funkcijos, už kurią protas buvo atsakingas. Žmogus tarsi pasineria į nuolatinių svarstymų, abejonių, nežinojimo būseną.
• Gali atsirasti atminties sutrikimai.
• Galimas mąstymo funkcijų sulėtėjimas. Gali tapti sunku aiškiai mąstyti ar aiškiai formuluoti savo mintis. Galima jausti tuščios galvos, pasimetimo būsenas.
• Nuramintas ir subalansuotas protas gali tarsi pakibti, nes jis nebesiveržia link malonumų ir nebebėga nuo nemalonumų. Protas išmoksta būti sutelktas į vidinių ir išorinių procesų dėmesingą stebėjimą, leidimą jiems vykti. Todėl tokie elementarūs gyvenimiški sprendimai, kaip darbo keitimas, skyrybos, santuoka, karjera, gyvenamosios vietos keitimas, automobilio pirkimas, net ir namų tvarkymas komplikuojasi. Jaučiama didelė pagunda tiesiog leisti viskam vykti: darbui pačiam dirbtis, kilimui pačiam išsivalyti…
• Gali išsivystyti neįgalumas aktyviai veikti profesinėje srityje. Nes dvasinė praktika perkeičia vertybes, o su jais ir vidinius motyvus veikti, ir jie nebesiejami su veiklomis išorėje.
• Intensyvus sutelktumas ne į išorinį pasaulį gali sukelti dezorientaciją materialioje realybėje. Gali tapti sunku net ir nusipirkti maisto, apmokėti mokesčius, nes materialus pasaulis tampa labai sunkiai suvokiamas, stebinantis savo keistumu. ,,Kodėl prie kasos už prekes reikia duoti pinigus? Juk pinigai tai tik energijos forma, kodėl negalima ,,užsimokėti“ kita energijos forma, pavyzdžiui perduodant kasininkei mylinčio gerumo srautą?“ – tokie ir panašūs svarstymai gerokai komplikuoja sklandų funkcionavimą materialioje realybėje.
• Gali kilti santykių su žmonėmis problemos. Dėmesiui nukrypus į save, didėja poreikis izoliuotis, nusišalinti nuo bendravimo su žmonėmis. Šeima pasislenka į antrą planą.
• Grįžimas į fizinę realybę gali būti skausmingas. Ir psichologine, ir fizine prasme. ,,Jei iš tiesų neketinate tapti vienuoliu atsiskyrėliu, jei turite šeimą ir pareigų sociume, privalote racionaliai laviruoti tarp vidinio ir išorinio pasaulio veiklų. Turite išspręsti nelengvą užduotį, kaip dvasingai gyventi materialiame pasaulyje“ – pataria Džekas Kornfildas.

Tokių pačių psichologinių sunkumų gali turėti ir žmonės neturintys nieko bendro su dvasiniais ieškojimais. Jie gali kilti ir dėl klinikinių priežasčių. Todėl labai svarbu skirti vieną psichologinių problemų kilmę nuo kitos.

Einant dar toliau, dvasinę kelionę apsunkina vis platesnis vidinio pasaulio atvėrimas, vis gilesnis savęs pažinimas. Bekopdami į Dvasios kalną, esame priversti atverti savo nuosavą ,,Pandoros skrynią“ ir atsikratyti visu ten sukauptu turtu: baimėmis, ydomis, nuoskaudomis. Ypač ,,smagu“ susipažinti su savo ydomis, kurios bekeliaujant kartais taip sustiprėja, kad tampa neperžengiamais kalnais. Pagrindines išvardinsiu:

• Godumas dvasinei praktikai. Tai tam tikra dvasinė bulimija, kuri atrodo panašiai taip: jei jau meldžiuosi, tai visą dieną; jei jau atgailauju, tai iki kraujo keliais suku ratus apie bažnyčią, plakuosi rimbu ir kaluosiu prie kryžiaus; jei jau medituoju tai iki sąmonės netekimo, – kad būtų kuo daugiau ir kuo stipriau. Dar galima būti godžiam mokytojo dėmesio, dvasingiems draugams, žinioms, ritualams.
• Neapykanta kitoms tradicijoms, kitaip praktikuojantiems, ne tokiems dvasingiems, panieka viskam kas materialu.
• Augantis pranašumo jausmas, o su juo ir puikybė, kuriai būdingos klejonės skamba maždaug taip: ,,Aš toks dvasingas, beveik jau nušvitęs, mano misija – pakeisti pasaulį, padėti žmonėms… Jau nebėra manęs verto mokytojo, todėl aš pats sau Mokytojas! Aš su Dievu galiu bendrauti ir be tarpininkų!.. Mano galios supurtys pasaulį!”.  Aš, Aš, Mano…
• Fanatizmas, kuris reiškiasi kaip aistringas įsitraukimas prarandant kritiškumą. Fanatizmo ištikti mokiniai pradeda terorizuoti artimuosius, reikalauja, kad jie keistų savo įpročius, kartu melstųsi ar medituotų. Piktinasi, jei šeimos nariai nestovi ant galvos ar netampa vegetarais. Kelia audras, jei pastebi, kad kas nors elgiasi ne pagal nustatytą regulą. Ir šiaip, tampa labiau susidomėję kitų klaidomis ir trūkumais nei savo.
• Tingėjimas ir jo inspiruotos abejonės dėl kasdienių pastangų būtinybės. ,,Žinau, kad reikia, bet užsiimsiu tuo kitą kartą/ rytoj/ po to, kai pavalgysiu… Nereikia persistengti… Ir taip bus gerai“ – maždaug taip kalba tinginystės apimtasis.
• Deklaratyvios dorybės, kurios pateikiamos kaip mylintis gerumas, atjauta ar vidinė ramybė, o iš tiesų maskuoja norą kontroliuoti, aukščiau stovinčio maloningai ištiestą pagalbos ranką žemiau stovinčiam ir atitinkamai, abejingumą bei nusišalinimą.

Visos šios kliūtys, visi šie dvasinės kelionės priešai niekur nedingsta, kad ir kiek būtume nukeliavę. Net ir didelę patirtį turintys keliautojai diena iš dienos vis grįžta prie darbo su savo tingėjimu, baimėmis, pavydu, puikybe, godumu, pykčiu, sumaištimi, saviplaka. Skirtumas tik tas, kad didėjant dvasinei brandai šie priešai vis lengviau atpažįstami ir vis išmintingiau į juos reaguojama.

Be vidinių priešų dvasinėje kelionėje dar yra ir spąstai. Visai kaip strateginiuose kompiuteriniuose žaidimuose! Dažniausiai pasitaikantys spąstai, o su jais ir didžiausia klejonių rizika, – mistiniai išgyvenimai. Vis labiau pasineriant į anapusybę, atsiveria didelė įvairovė paranormalių patyrimų, kartais lydimų stiprių jausmų ar net ekstazės. Galimos ir įvairiausios kūno reakcijos: nuo drebulio, ašarų iki pykinimo, nevalingų judesių. Gali prasidėti regėjimai, girdėjimai, kūno deformacijos pojūčiai. Psichiatrijoje tai priskiriama kliedesiams, o dvasinio virsmo procese tai – tiesiog galimas šalutinis praktikų poveikis. Čia taip pat svarbu skirti simptomų kilmę.

Pasitaiko, kad intensyvi praktika išlaisvina seniai užgniaužtas neigiamas emocijas, visu smarkumu gali grįžti skaudžios asmeninės patirtys. Tuomet žmogui tenka išgyventi tai, kas buvo nuslopinta ir giliai paslėpta pasąmonėje: intensyvų emocinį skausmą, įniršį, kaltę, gėdą, liūdesį, nusivylimą. Įprastus pojūčių slenksčius gali peržengti ir jutimų organai: sustiprėja uoslė, arba klausa. Gali būti užuodžiami kvapai, kurių įprastoje būsenoje žmogus neužuostų.

Visa tai tampa spąstais dėl dviejų priežasčių:

1) Žmogus išsigąsta ir nutraukia savo kelionę, bijodamas išprotėti. Kas kai kuriais atvejais tikrai realu, nes itin stiprūs pakitusios sąmonės būsenos išgyvenimai gali iššaukti psichotines būsenas, kurioms suvaldyti reikalinga medikamentinė psichiatrų pagalba. Ypač tas aktualu žmonėms, jau iki dvasinių praktikų turėjusiems klinikinio gydymo patirtį. Meditacijos ir sutelktumas į save neišvengiamai iškelia kuo įvairiausią pasąmonės turinį, dar ir atveria kitas realybės dimensijas. Psichiškai silpnesniam žmogui visa tai pernelyg sudėtinga, todėl jis nuklysta į psichozę. Psichozės apimtas žmogus nebesiorientuoja realybėje, yra apimtas haliucinacijų. Gali pasireikšti persekiojimo manija, paranoja. ,,Apsvaigę savo paties dieviškumu“ išeina ir nebesugeba sugrįžti. Todėl ir siūloma pirmiau sustiprėti, apsitvarkyti vidinius konfliktus, išsiugdyti bent jau elementarią kūno ir proto discipliną, ir tik tuomet eiti tolyn.

2) Žmogus ima mėgaujantis mistiniais patyrimais bei naujais pojūčiai ir prisirišęs prie jų sustoja.  Šviesa, ekstazė, regėjimai, anapusiniai kalbinimai – visos šios būsenos vadinamos ,,nušvitimo išsigimimu“, jei skatina prisirišimą ir sureikšmina Aš ir mano. Pakitusios jutiminės ar emocinės būsenos tai tik tarpinė stotelė, galima bet nebūtina dvasinėje kelionėje, – perspėja patyrę Mokytojai. Žmonės kolekcionuojantys mistinius patyrimus nebeauga (todėl tai ir vadinama dvasinio kelio spąstais), jie staiga pasijaučia jau išsipildžiusiais mesijais, išrinktaisiais, šviesos mokytojais, nes pakitusios sąmonės būsenos atneša neišmatuojamos savo galios pajautimą, visažinystės įsivaizdavimą, savo dieviškumo suvokimą.

Šv. Kryžiaus Jonas šiuos spąstus vadinasi ,,dvasiniu skonėjimusi“ ir taip pat siūlo tuo nesižavėti: ,,Norėdama pasiekti esminę Dievo meilės vienybę, siela turi pasistengti nesiremti vaizduotės regėjimais, formomis, vaizdiniais ar atskiromis sampratomis, nes tai gali ne padėti kaip atitinkama ir tiesioginė priemonė šiam tikslui pasiekti, bet veikiau sutrukdyti“.

                      Ypač griežtai jis pasisako prieš susižavėjimą apreiškimais ir anapusiniais kalbinimais: ,,Protu ir evangeliniu mokymu turime taip naudotis, kai jei, mums to norint ar ne, būtų pasakyti kokie nors antgamtiniai dalykai, iš jų priimtume tik tai, kas visiškai atitinka protą ir evangelinį Įstatymą. Ir tada reikia priimti ne dėl to, kad tai apreiškimas, bet dėl to, kai tai tiesa, paliekant nuošalyje bet kokią apreiškimo prasmę“. Niekas nevertas dėmesio, ,,kas neskatina nuolankumo ir meilės, apsimarinimo ir švento paprastumo…“

Dabar jau galiu cituoti šiuos šv. Kryžiaus Jono žodžius tvirtai tikėdama jų teisingumu. Savo kelionės pradžioje, pati buvau stipriai apžavėta mistiniais kalbinimais, prisirašydavau jų ištisus sąsiuvinius. Anuomet jokiu būdu nebūčiau sutikusi, kad tai niekų niekai. Niekų niekai ne todėl, kad jų kilmė klinikinė, o todėl, kad lyginant su vienui vienu meilės veiksmu – visi tie girdėjimai, kalbinimai, diktavimai yra tik niekų niekai.

Iliustracijai papasakosiu istoriją iš savo patirties. Tai nutiko tuomet, kai dar labai didžiavausi savo ,,dvasiniais pasiekimais“. Eilinį kartą dalyvavau eiliniuose mokymuose psichologams. Po paskaitos būriavomės foje, buvome kupini Pagalbą Žmogui Teikiančiųjų galios, giliamintiškai postringavome apie egzistencinius būties klausimus, kai netikėtai į foje laiptais nusirideno viešbučio ūkvedys. Senyvo amžiaus žmogus dribtelėjo tiesiai mums po kojomis. Ir kas vyksta toliau? Nustėrę mes žvelgiame į nejudantį, bet garsiai rėkiantį žmogų, dairomės vienas į kitą. Mirtina tyla ir pagalbos klykiantis žmogus… Iš visos mūsų garbingos kompanijos prie jo pripuolė tik vienų viena moteris! Ji liepė kviesti greitąją, o pati ėmė raminti senuką, tyliai kalbinti, prašė pakentėti, išbuvo prie jo visą laiką, kol atvažiavo greitoji, vis tyliai guosdama, paglostydama, palaikydama už rankos. O ką mes? Ką veikėme visi kiti? Kas rūpestingus veidus nutaisę stebėjo, kas tyliai pasišalino, kažkas iškvietė greitąją. Aš pati likau prie tų stebinčiųjų ir intensyviai dūmojančių, kuo čia galėčiau padėti. Bet taip nieko ir nesudūmojau… Tik stypsojau kaip druskos stulpas, pamažu besiplečiant suvokimui, kad ta moteris savo vienu vieninteliu meilės veiksmu, kaip nieko nevertas šiukšles nušlavė visus mano įsivaizduotus dvasinius ir profesinius ,,pasiekimus“. Tokia štai istorija…

Tęskime pažintį su dvasinės kelionės spąstais… Nes toliau jie tampa dar sudėtingesni. Toliau keliautojai gali susitikti su sielos naktimi. Tai šiek tiek panašu į tuos psichologinius sunkumus, apie kuriuos jau rašiau. Skirtumas tik tas, kad psichologinius sunkumus sukuria permainų išsigandęs protas, o sielos naktį užtraukia Ego mirtis, besiveriant vidinei šviesai ir išminčiai. Ne itin gili sielos naktis, pirmiausia, reiškiasi kaip bodėjimasis materialiais malonumais, tarsi viskas, kas anksčiau džiugino per kūno pojūčius, būtų praradę savo vertę. Nebedžiugina savo paties laimėjimai, nebedaro įspūdžio jokie pasiekimai sociume. Tai merdėjančio Ego požymiai, kartais klaidingai diagnozuojami kaip depresija. Gyvenimo malonumai dingsta, buvę draugai atsitraukia, ferariai parduodami, prasmės kažko siekti pasaulyje nebelieka… Tas, kuriuo save laikėte, ima nykti.

Apėmus sielos nakčiai taip pat yra daug pagundų sustoti, nes sunku tikėtis tokio ,,pasiekimo“ iš savo dvasinės praktikos. Ir jei dar kas nors, ,,kompetentingas ir paslaugus“, įrodo, kad tai tikrų tikriausia psichikos liga, – grėsmė viską mesti tik dar labiau išauga. Net ir Motinai Teresei, pasidalinusiai apie savo išgyvenamą sielos naktį, gudragalviai žinovai sugebėjo diagnozuoti depresiją!

Beje, kaip ir viskas žmogaus gyvenime, sielos naktis taip pat daugiasluoksnė. Ji gali apimti tik materialią dimensiją, kuomet žmogui aptemsta tik jusliniai malonumai, jis nebegali patirti nei džiaugsmo, nei malonumo, iš to, kas jį anksčiau džiugindavo. Pavyzdžiui, jo nebedžiugina gulėjimas prie jūros, gurmaniški pietūs ar pasilinksminimai su bičiuliais, jis nebesupranta, kaip jam anksčiau galėjo patikti siaubo filmai, roko koncertai, alaus skardinių kolekcionavimas, vienkartiniai meilės nuotykiai ar naktiniai plepalai apie nieką prie žvakės ir vyno taurės. Sielos naktis taip pat gali užtemdyti ir psichologinę žmogaus gyvenimo sritį, ir dvasinę. Apie pastarąją savo laiškuose rašė Motina Teresė.

Savo išgyventą sielos naktį labai išsamiai nupasakojo vienuolis Thomas Mertonas. Pateiksiu čia pilną tekstą, nes yra dvasinių keliautojų, kurie išgyvena kažką panašaus ir kankinasi nežinodami, kas su jais darosi:

,,Girdžiu, kaip tu man sakai: Duosiu tau tai, ko nori. Nuvesiu tave į vienatvę. Nuvesiu tokiu keliu, kurio tu niekaip negalėsi suprasti, nes noriu, kad tai būtų trumpiausias kelias. Todėl viskas, kas yra aplink tave, apsiginkluos prieš tave, tave neigs, skaudins, sukels kančių ir tuo menkins tavo vienatvę. Dėl šio priešiškumo netrukus būsi paliktas vienas. Visi tave atmes, apleis, atstums, tu būsi vienas. Viskas, prie ko prisiliesi, tave nudegins, tu iš skausmo atitrauksi ranką, kol galiausiai atsitrauksi nuo visko. Tada tu būsi visiškai vienas. Viskas, ko trokši, tvilkys tave skausmu, pridegins kaip pliką žaizdą, iš skausmo tu bėgsi, trokšdamas likti vienas. Visi kūrinijos džiaugsmai atsilieps tau tik skausmu, tu mirsi bet kokiam džiaugsmui, būsi paliktas vienas. Visas gėris, kurį myli, kurio trokšta ir siekia kiti žmonės, ateis pas tave – kaip žudikas, kuris atkirs tave nuo pasaulio, nuo jo rūpesčių. Tave girs, o tu jausiesi taip, tars būtum deginamas ant laužo. Tave mylės, o tai žudys tavo širdį ir stums tave giliau į dykumą. Tu turėsi dovanų, bet jos tave palauš savo svoriu. Patirsi maldos malonumų, bet nuo jų darysis bloga, tu pradėsi nuo jų bėgti. O kai tave truputėlį pagirs, kai truputėlį pamils, aš atimsiu visas tavo dovanas, visą savo meilę, visas pagyras, tu tapsi visiškai užmirštas ir apleistas, tapsi niekuo, miruoliu, atstumtuoju. Ir tą dieną galiausiai įgysi vienatvę, kurios taip seniai geidei. Tavoji vienatvė atves neįsivaizduojamų vaisių sielose žmonių, kurių šioje žemėje niekada nepamatysi. Neklaus, kada tai bus, kur tai bus, kaip tai įvyks. Ant kalno ar kalėjime, dykumoje, ar koncentracijos stovykloje, ligoninėje ar Getsemalėje. Tai nesvarbu. Tad neklausk manęs, nes aš neketinu tau pasakyti. Nė pats nežinosi, kol nepatirsi. Bet tu paragausi tikros mano liūdesio ir mano neturto vienatvės, aš nuvesiu tave į savojo džiaugsmo aukštumas, tu mirsi manyje, atrasi viską mano gailestingume, kuris tave būtent tam sukūrė… kad taptum Dievo broliu, kad išmoktum pažinti apdegintųjų Kristų.” – Thomas Mertonas.

Pagalba

Pirmoji ir geriausia pagalba – prevencija! Niekur toli nekeliauti, kol nesi pasiruošęs. Prisimenat, pirmąjį dvasinių ieškojimų etapą? Tik malonumo ir komforto ribose! Antra prevencinė rekomendacija, norintiems keliauti kiek toliau, – nepasikliauti vien tik savo išmanumu, geriau turėti patyrusį vedlį (apie vedlius, mokytojus ir Mokytojus, rašysiu kitoje dalyje). Visgi, jei avantiūrizmas liejasi per kraštus ir žmogus iškeliauja vienas, yra dar rekomendacijos ir savipagalbai. Trumpai apie pagrindines.

Darbui su psichologiniais trukdymais, siūlomas dėmesingas jų tyrinėjimas, stebėjimas ir leidimas jiems būti. Mes nesmerkiam, o atkreipiam dėmesį, su tikslu pažinti. Stebime proto sukeltas kūno reakcijas, stebime savo baimę, pyktį, kylančius troškimus. Stebimi jie transformuojasi, persikeičia, atverdami mums platesnes savęs pažinimo galimybes. Čia visai efektyviai gali pagelbėti ir labiau patyręs psichologas.

Darbas su mistiniais patyrimais rekomenduojamas ramus, kritiškas vertimas ir neprisirišimas. Beje, jei žmogus jaučia, kad tai, kas su juo vyksta savarankiškos praktikos metu tampa nebevaldoma ar pernelyg intensyvu, būtinas įsižeminimas: galima pastovėti po dušu, pabėgioti, padirbėti sode, pajudėti, pašokti. Kuriam laikui nutraukti praktikas, grįžti prie sunkesnio maisto. Pasidaryti masažą. Ir skubiai ieškoti patyrusio vedlio.

Neįkliūti į spąstus padeda pastangos ugdytis moralines dorybes, arba kitaip, pastangos mažinti sielos taršą. Pagal budistinę filosofiją jos yra penkios:

1) nežudyti,

2) nevogti;

3) nemeluoti, neskleisti apkalbų, vengti negatyvios informacijos ir provokacijų.

4) susilaikyti nuo destruktyvaus seksualinio aktyvumo.

5) susilaikyti nuo intoksikantų, kurie sukelia neatsargų elgesį ar aptemdo sąmonę.

Sielos švarai palaikyti krikščionys turi dešimt Dievo įstatymų. Žydai nurodymų turi bent kelis šimtus. Tačiau bet kurioje religijoje visų tokių nurodymų tikslas – žmogaus dvasinei kelionei suteikti saugumo.

Teko pažinti vieną tokį dvasinį ieškotoją, kuris sutelkęs dėmesį į savo bioenergetinių ir telepatinių galių vystymą, ne tik, kad įkliuvo į spąstus, bet dar ir plačiais mostais savo praktikas užgerdavo alkoholiu. Jo manymu, vienas kitam netrukdė. Jo kelionė baigėsi tuomet, kai jis susidūrė su dar viena iš kliūčių, kurią Evagrijus Pontietis pavadino akedija. Tai depresyvi būsena, kuomet žmogus panyra į beprasmybę ir apatiją. Ir jei šia sielos liga susirgusiam žmogui nepakanka sąmonės šviesos bei dvasinės stiprybės, akedija baigiasi savižudybe.

Dažniau dvasingumo ieškotojams ,,stogai nuvažiuoja“ ne todėl, kad dvasinio kelio praktikos pavojingos, o todėl, kad vidinė tarša per didelė. Būtent sielos tarša lemia negebėjimą susidoroti su iškilusiomis kliūtimis. Ir turime tuomet daug puikybės apimtų kristaus įsikūnijimų besigydančių stacionaruose. Ir dar daugiau, neaišku kokioms jėgoms pavaldžių ,,mokytojų“, apžavėtų savo manipuliacinėmis galiomis, patikliems ieškotojams žadančių ,,dangiškas gėrybes iš patikimų rankų“.

Gan griežtai apie tai pasisako Omraam Mikhael Aivenhovas: ,,Šiuo metu daug kas sako, esą dvasingumas atima iš žmonių pusiausvyrą. Bet ne dvasingumas kaltas, jei žmonės užsispiria ir nenori suprasti, kad tai ne mugė, kur galima rasti visokių atrakcionų ir netgi pavojingų atrakcionų, kaip kad narkotikai, juodoji magija ar erotizmas. Tikrasis dvasingumas – gerai supraskite – tai patiems tapti išraiška Mokymo, kuriuo sekate“.

Kitoje dalyje skaitykite apie tuos, kuriais sekame. Apie mokytojus ir Mokytojus.