Metafizinis meilės nužudymas

Valentino dienos išvakarės paskatino mane ne visai rožiniams apmąstymams. Galvoju, kodėl gi tiek daug žmonių švenčiančių Meilės dieną ar jos nešvenčiančių, dažniau susiduria su meilės santykius lydinčiais sunkumais, nei su palaima. Kodėl tiek daug turime skyrybų, sudaužytų širdžių ar nusivylusių vienas kitu, netgi nekenčiančių?

Klausk, kaip sakoma, ir tau bus atsakyta. Atsakymą radau metropolito Antonijaus iš Surožo knygoje:

,,Argi mes nesielgiame taip, lyg Dievas ir žmogus būtų reikalingi vienam tikslui – triūsti ir atiduoti mums savo gyvenimo vaisius, o iš tikro patį gyvenimą! Žmonės, pats Dievas tampa nebe asmenimis, bet aplinkybėmis arba daiktais. Pasiėmę viską, ką jie gali duoti, mes atstumiame, atsukame jiems nugaras, nutolstame nuo jų taip, kad nebeįžiūrėtume jų veidų, nebesutiktume jų akių. Ištrynę iš gyvenimo duodančiuosius, mes tampame nepriklausomais nuo kitų savininkais ir išskiriame save iš meilės paslapties, nes daugiau nebegalime gauti ir esame nepajėgūs duoti. Tai pati nuodėmės esmė – pašalinti meilę, reikalaujant, kad mylintys ir duodantys išeitų iš mūsų gyvenimo, išnyktų ir mirtų; šis metafizinis meilės nužudymas yra pats nuodėmės aktas – Šėtono, Adomo ir Kaino nuodėmė“ – Anthony Bloom.

Gan griežtas pareiškimas? Trumpai tariant, žmonėms ,,nesiseka meilėje“, jei jie pasineria į vienas kito vartojimą. Patyrinėkime šią ortodoksų vienuolio mintį išsamiau.

*,,Argi mes nesielgiame taip, lyg Dievas ir žmogus būtų reikalingi vienam tikslui – triūsti ir atiduoti mums savo gyvenimo vaisius, o iš tikro patį gyvenimą!“ – klausia vyskupas metropolitas Anthony Bloom.

Mes taip elgiamės! Vaikai taip elgiasi su tėvais, tėvai su vaikais, žmonos su vyrais, vyrai su žmonomis. Taip elgiamės net ir su savo mokytojais ar vadovais. Vartojame vieni kitus ir piktinamės, kad nepakankamai gauname. Per mažai žinių, laiko; per mažai dėmesio, pagarbos ar rūpesčio. Net jeigu kažką ir gauname, tai tikrai nepuolame dėkoti ir džiaugtis. Nes nepakankamai davė! Dievas, būdamas dosnus ir išmintingas ir tas nepakankamai duoda. Tėvai nepakankamai myli, vaikai nepakankamai gerbia… Mes reikalaujame ir reikalaujame, nusiviliame ir nirštame, trypdami kojomis ir liedami ašaras niekaip negalime išsireikalauti, kad bent kas nors atiduotų mums visą savo gyvenimą. Kai tuo tarpu patys nepasivarginame padėkoti net už suteptą sumuštinį…

*,,Žmonės, pats Dievas tampa nebe asmenimis, bet aplinkybėmis arba daiktais. Pasiėmę viską, ką jie gali duoti, mes atstumiame, atsukame jiems nugaras, nutolstame nuo jų taip, kad nebeįžiūrėtume jų veidų, nebesutiktume jų akių“.

Viena didžiausių baimių, nuo kurios kraupsta net patys drąsiausi – atstūmimas. Tai fiziniam skausmui prilygstantis jausmas, kai tau atsuka nugarą ir tampi nebereikalingu, nematomu, vartojimui nebetinkamu daiktu. Pavyzdžiui, kai neįtinki arba nebeturi ką duoti. Kai niekas nebežiūri tau į akis, ir nebesistengia pamatyti tavo veido, nes nebemato prasmės prasidėti su tokiu, kuris nebeatlieka savo funkcijų. Arba atlieka, bet nepakankamai, nekokybiškai.

,,Pasiėmę viską, ką jie gali duoti“ mes atsukame jiems nugaras. Nusivylę ir piktindamiesi skubame ieškoti kitokių aplinkybių ir kitokių žmonių, kurie galbūt pajėgs patenkinti mūsų amžinai nepatenkinamus poreikius.

,,Tu man nebereikalingas!“ – metame per petį, lėkdami vartoti tuos, kurie dar turi ką duoti, todėl dar atrodo reikalingi.

*,,Ištrynę iš gyvenimo [visus] duodančiuosius, mes tampame nepriklausomais nuo kitų savininkais ir išskiriame save iš meilės paslapties, nes daugiau nebegalime gauti ir esame nepajėgūs duoti“.

Būti nuo nieko nepriklausomu – viena pagrindinių nūdienos santykių vertybė. Nurašę kitus, kaip nepakankamai tobulus ar neturinčius ką duoti, mes leidžiame sau neįsipareigoti, neprisiimti atsakomybės, nebūti skolingu. Kodėl gi paėmę iš Kito viską, ką buvo galima pasiimti, mes bėgame neatsigręždami ir vengdami į akis pažiūrėti? Kad tik neprarastume tariamos savo nepriklausomybės, kad tik neišsiduotume savo silpnume, kad nereikėtų dėkoti ir galbūt netgi dalintis savo meile ir savo Gyvenimu. Geriau jau aš pats. Kad ir kaukdamas iš vienišumo, springdamas savo egocentriškumu ir įsivaizduojama stiprybe.

Nukirtę visus meilės mainų saitus, mes tampame išdidžiais ir nepriklausomais, tačiau bejėgiais ir negyvais. Mes skurstame ir nykstame gyvendami nuolatiniame meilės stygiuje, nes esame įsimylėję savo autonomiją ir nepriklausomybę, todėl pasirenkame gyventi savaip, priešingai nei Kūrėjo buvo sumanyta.

*,,Tai pati nuodėmės esmė – pašalinti meilę, reikalaujant, kad mylintys ir duodantys išeitų iš mūsų gyvenimo, išnyktų ir mirtų; šis metafizinis meilės nužudymas yra pats nuodėmės aktas – Šėtono, Adomo ir Kaino nuodėmė“ – štai taip dramatiškai užbaigiama ši galinga Anthony Bloom mintis.

Nusprendę, pašalinti iš savo gyvenimo duodančius, kad paskui nieko nereikėtų atiduoti, pasmerkiame save likti be meilės, tai reiškia, kad ir be šviesos, ir be džiaugsmo, ir be gyvybės.

Net ir tie, kurie patys save mato kaip be galo dosniai besidalinančius, dažniausiai taip pat dalyvauja metafiziniame meilės nužudyme, nes siekdami likti nepriklausomais, – nesugeba tapti imančiais. Kitaip tariant, dėkingais. Jie nemato, kaip dosniai kiti žmonės su jais savo meile (dėmesiu, laiku, pinigais, jėgomis) dalinasi, kiek daug jie patys gauna iš kitų žmonių, nes apsvaigę nuo savo geradariškos puikybės, jie ,,neturi laiko“ nei pajusti savo pačių menkumo, nei padėkoti už tai, ką patys gauna.

,,Aš tik duodu ir duodu“ – tuomet dejuoja iš tiesų meilės mainuose nedalyvaujantys, išsekę ir nelaimingi, nes yra lygiai taip pat atskirti nuo meilės mainų, kaip ir tas, kuris ,,tik ima ir ima“.

—–

Galų gale, reikia pripažinti, kad šis tariamas pokalbis su išmintinguoju Anthoni Bloom‘u yra ne tik apie juos, tuos kitus žmones, bet ir apie mane. Diena iš dienos aš taip pat dalyvauju metafizinėse meilės žudynėse: pamiršdama padėkoti, nusisukdama nuo padėjusių, besipiktindama, kad per mažai gaunu.