Man gėda!

,,Gėda – viena sunkiausių patirčių“, – savo istorija dalijasi jauna žurnalistė. – ,,Prieš keletą metų apturėjau labai nemalonų įvykį. Rašydama tekstą naudojausi viena knyga. Deja, nenurodžiau jos kaip šaltinio. Kodėl? Į šį klausimą ir šiandien sunkiai galiu atsakyti… Kažkoks užtemimas, matyt, buvo apėmęs, kuriam praėjus belieka atsidusti: „Dieve, esu tik vargšas silpnas žmogus…“ Ta mano klaida išlindo visu grožiu, feisbuke pamačius knygos autoriaus pasipiktinimą. Maniau, skradžiai žemę prasmegsiu… Apėmė baimė ir didžiulė gėda, skaitant komentarus, kuriais žmonės mane kaip reikiant vainojo. Iškart viešai atsiprašiau autoriaus, parašiau leidinio, publikavusio mano tekstą, redaktoriui, atsisakiau honoraro, o ir tolimesnio bendradarbiavimo su leidiniu.

 Bet to man nepakako. Gėda kamavo ir toliau. Tuo metu kaip tik darbinausi naujame darbe. Tą rytą, kai turėjau vykti susipažinti su būsimais bendradarbiais, mane apėmė nežmoniškai nemalonus jausmas, man atrodė, kad esu visiškai neverta jokių prasmingų pokyčių savo gyvenime. Praėjus kelioms dienoms išvykau į rekolekcijas, jų metu ėjau išpažinties. Išpažinau savo nuodėmę kunigui. Sakiau, kad mane nuolat kamuoja tas nemalonus prisiminimas, kad save nuolat plaku ir negaliu nurimti. Kunigas, išklausęs mane, pasiteiravo, ar aš sąmoningai nenurodžiau knygos pavadinimo ir autoriaus. Atsakiau, kad ne. Tuomet jis, skyręs atgailą, griežtai liepė baigti save plakti ir nusiraminti. Matyt, toje mano graužatyje įžvelgė kažką nelabai normalaus”.

Gėda – tai ,,kažkas nelabai normalaus”

Gėdą išgyvenantis žmogus nori prasmegti skradžiai žemę, dingti, slėptis, kritiniais atvejais netgi nusižudyti. Nė vienas kitas jausmas nesukelia tiek dramatiškų ir tokių intensyvių išgyvenimų, kaip gėda. Gėda pakerta žmogaus savivertę ir ilgam lieka jo atmintyje, tarsi savęs vaizdą bjaurojantis randas.

Ingos istorija: ,,Nežinau kurioje klasėje buvau, bet buvo prasidėjusios pirmosios menstruacijos ir kol aš buvau pamokos metu išėjusi į WC klasiokas ištraukė paketą, prisiklijavo sau prie kelnių ir lakstė po klasę, kai jau grįžau į klasę šito vaizdo nemačiau, bet klasiokės papasakojo. Paskui kelias dienas iš berniukų pusės buvo visokiausios replikos. Toks man gėdos jausmas buvo, kad turbūt po šiai dienai man nemaloniausias dalykas tos dienos. Kažkokia purvina jaučiuosi. Stengiuosi kažkaip pripažinti, kad čia natūralu viskas. Atsimenu leido kita mokytoja tada klasėje per pertrauką pabūti užrakintai, bet klasiokai vis tiek pro rakto skylutę replikavo, ar ne per anksti subrendau ir t. t.“

Psichoterapijoje gėdingos patirtys neretai lemia depresines nuotaikas, kursto mintis apie savižudybę, dalyvauja potrauminio streso sindromo atsiradime. Psichologijos mokslo atstovai šią gėdos įtaką įvairioms psichopatologijoms patvirtina tyrimais:

• Gėda yra reikšmingas mediatorius tarp neadaptyvaus perfekcionizmo ir plaukų traukimo manijos. Noble, C. M., Gnilka, P. B., Ashby, J. S., & McLaulin, S. E. (2017). Perfectionism, shame, and trichotillomania symptoms in clinical and nonclinical samples. Journal of Mental Health Counseling, 39(4), 335-350.
• Gėda yra teigiamai susijusi su psichologiniu stresu ir neigiamai susijusi su pasitenkinimu gyvenimu. Sullivan, R., Green-Demers, I., & Lauzon, A. (2020). When do self-conscious emotions distress teenagers? Interrelations between dispositional shame and guilt, depressive and anxious symptoms, and life satisfaction. Canadian Journal of Behavioural Science/Revue canadienne des sciences du comportement, 52(3), 210.
• Patirtos gėdos prisiminimai susiję su depresijos simptomais. Matos, M., Duarte, C., & Pinto-Gouveia, J. (2015). Constructing a self protected against shame: The importance of warmth and safeness memories and feelings on the association between shame memories and depression. International Journal of Psychology and Psychological Therapy, 15, 317-335.

Apie gėdą kalbėti gėda

Gėda, gėdingi įvykiai – ne pačios populiariausios temos net ir psichologo kabinete. Apie gėdą dažniau norisi nutylėti, ją pamiršti. Psichologijoje ši natūraliai gynybinė žmogaus psichikos reakcija į gėdos patyrimus vadinama nepripažinta arba slepiama gėda. Jos nefiksuoja gėdos apimtis vertinantys klausimynai, neretai net ir pats žmogus ,,neprisimena” kaip ten kas buvo. Bet tai nereiškia, kad ,,užmirštos” ar ignoruojamos gėdos patirtys neturi įtakos žmogaus socialiniam elgesiui ir jau prieš tai minėtų psichopatologijų formavimuisi.

Gėda – tai neigiamas požiūris į save, žvelgiant iš kitų perspektyvos

Ar ryškiai į atmintį įsirėžęs gėdos išgyvenimas, ar apdairiai iš atminties pradangintas, bet kokiu atveju, jis turi įtakos neigiamam požiūriui į save, žvelgiant iš kitų perspektyvos. Būtent toks gėdos apibrėžimas, mano manymu, yra tiksliausias, lyginant su visais kitais.

Patyręs gėdą žmogus tvirtai įtiki, jog jis visas ,,yra purvinas”, melagis ar vagis. Visada ir visur! Prie savimonės prilipusią gėdingą dėmę gėdą patyręs žmogus priima lyg kitiems ryškiai matomą stigmą, paženklinusią jo asmenį amžiams.

Būten čia atsiskleidžia didysis gėdos ,,nenormalumas”. Gėdą patyrusieji, konkrečią situaciją susieja su pastoviomis savo charakterio ar fizinio kūno savybėmis, ir yra linkę matyti ne aplinkybes, nulėmusias žmogišką klaidą, ne epizodinį nesusipratimą, o save kaip turintį trūkumų ir kitiems nepatrauklų asmenį, negalintį nieko pakeisti ir socialiai atstumiantį. Apie tokias globalias gėdos pasekmes savimonei kalba dar vienas gėdos fenomeno tyrėjas Van Vliet, K.J., atlikęs interviu su 13 nemalonias gėdos patirtis turėjusių žmonių (,,The role of attributions in the process of overcoming shame: A qualitatyve analysis”, 2009).

Būtent todėl gėda tampriai susisieja su menka saviverte, savikritiškumu, kalte bei perfekcionizmu. Lygiai kaip ir polinkis į menkavertiškumą, savikritiškumą ir perfekcionizmą net ir menkiausius gėdos išgyvenimus padaro neįmanomai skaudžius, kuomet norisi ,,prasmegti skradžiai žemės” ar ,,tapti nematomu”. Amžiams!

Užsisuka didysis gėdos ratas, vystosi neurotinė gėda, žmogus ima jausti nuolatinį, sunkiai žodžiais nusakomą gėdos jausmą vien todėl, kad jis yra toks, koks yra – gėdingas. Neurotinę gėdą išgyvenantys žmonės gėdinasi savo kūno, gėdinasi savo elgesio, gėdinasi savo gyvenimo stiliaus, pasiekimų ar nepasiekimų, gėdinasi visko ir bet ko, kas tiesiogiai susiję su juo pačiu. Gėda apsigyvena jo prote ir kūne ir imasi daryti ten savą tvarką lyg visagalis okupantas. Ši gėdos okupacija gali reikštis kaip jau anksčiau minėta depresija, kartais kaip sociofobija, potrauminis sutrikimas ir dar įvairiau, priklausomai nuo gretutinių traumų bei patirčių.

Gėda gyvena kūne

Gėda pasižymi ryškiomis fiziologinėmis kūno reakcijomis. Ir tai ne tik raudonavimas nejaukiose situacijose, bet ir padažnėjęs širdies plakimas, pykinimas, apmirimas, sutrikęs kvėpavimas, pagausėjęs prakaitavimas, trumpai tariant, gėdą itin aktyviai jaučia ne tik žmogaus protas, bet ir kūnas.

Panašias kūno reakcijas sukelia ir kitos pavojų reiškiančios emocijos, tai yra baimė ir pyktis, bet tik gėda geba taip tiesiogiai paveikti žmogaus savęs suvokimą. Nes tik gėda kelia grėsmę tapti kitų pasmerktu ir išvarytu iš sociumo. Matyt, todėl praradusieji garbę yra linkę atsisveikinti ir su gyvybe, skirtingai nuo praradusiųjų artimuosius, turtą ar sveikatą.

Atsižvelgiant į tokią gėdos poveikio dimaniką, gėdos jausmas dar vadinamas – socialine emocija.

Man gėda, nes aš išstatau save kitų žvilgsniams ir vertinimui! Kiti mane pamatys ir aišku, kad pamatys, koks aš netobulas, apgailėtinas, menkos vertės…

Būti nematomu – didžiausia neurotinės gėdos kamuojamo žmogaus svajonė. Bet būti nematomu ir būti kūne – tai du sunkiai suderinami dalykai. Todėl dažniausiai, dėl šio niekaip nepasiekiamo tikslo, gėdos kamuojamas žmogus savo pyktį nukreipia į savo kūną. Jei ne kūnas, jo niekas nematytų ir jam netektų išgyventi gėdos.

Turbūt ne vienam yra tekę išgyventi nepasitenkinimą savo kūno netobulumu? Ypač paauglystėje. Mes gėdijamės savo kūno formų, netinkamo ūgio, bjaurios nosies, netikusio rankų ilgio, atlėpusių ausų ir t.t… Mes gėdijamės savo kūnų, kurie yra matomi kitiems ir akivaizdžiai liudija apie mūsų kaip asmens netobulumą.

Gėdindamiesi savo kūnų žmonės juos naikina, ekspluatuoja, tobulina, pjausto, siuva, dangsto. Paties žmogaus šiame netikusiame kūne tarsi nėra. Jis pats čia negyvena. Jis gyvena kažkur kitur, kur yra geras, gražus ir vertas kitų meilės.

Kūnas – tai ne aš!

Prancūzų filosofas Morisas Merlo-Ponty, išsamiai tyrinėjęs žmogiškąjį kūniškumą išskiria du santykio su savo kūnu būdus:

1) Kai kūnas suvokiamas kaip subjektyvus (lived body) kūnas, kurio dėka aš veikiu pasaulyje, aš egsiztuoju. Kūnas esu aš.

2) Ir kai kūnas suvokiamas kaip objektas (body-as-object) – kūnas kaip instrumentas.

Kai subjektyvus kūnas pavargsta, randasi objektyvus kūnas. Subjektyvus kūnas pavargsta ypač greitai, kai jam tenka retransliuoti skausmingas emocines patirtis, tarkim, nuolatinę neurotinę gėdą. Intensyvaus gėdos patyrimo atveju, kūnas akimirksniu tampa objektu: iš ,,kūnas – tai aš”, virsdamas ,,kūnu kitiems”. Tais atvejais, kai savo kūną tenka palikti dažnai, subjektyvusis kūnas nebeatgyja.

Įvykus tokiam skilimui, žmogus tariamai apsisaugo nuo gėdos, bet lygiai taip pat jis ,,apsisaugo” ir nuo visų kitų jausmų bei emocinių išgyvenimų. Tame tarpe ir nuo teigiamų, padedančių kurti artimus emocinius santykius su kitu žmogumi. Išsikraustę arba gėdos patirčių iškraustyti iš savo kūnų, žmonės nebesupranta ką jaučia ir apsikritai ar ką nors jaučia.

Galima būtų daryti išvadą, jog norėdami nejausti gėdos, žmonės visgi pasiekia savo tikslo: tampa nematomi. Bet nematomi ne tiesiogine, o psichologine prasme, jie susilieja su mase, praranda savo unikalumą, spontaniškumą. Jų veidai nebetransliuoja jokių emocijų, o kūno judesiai dažniau primena statiškas medinukų pozas. Išmokę atsiskirti nuo savo kūnų, žmonės tampa jokie, bet už tai saugūs. Saugūs nuo priešiškų, šaltų ir vertinančių kitų žmonių žvilgsnių, nes atsiriboję nuo jaučiančio ir kitiems matomo kūno, pasauliui praneša: ,,manęs čia nėra”, ,,tai ką tu matai, tai ne aš”.

Argi tai ne puiki gėdos išvengimo strategija? Nesitapatink su savo kūnu ir tau nebus baisūs, kitų žmonių žvilgsniai. Tačiau yra vienas bet! Norim mes to ar nenorim, būdami Žemės gyventojais, mes gyvename kūnuose, kūnai yra mūsų namai. Praradę savo namus, užleidę juo okupantei gėdai, mes negalime jaustis saugūs. Ieškodami saugumo atskyrimo nuo kūno būdu, žmonės ne tik kad jo neranda, bet dargi prisikuria papildomo nerimo.

Neurotinė gėda pastiprinta nerimu išauga iki sociofobijos, kuomet žmogus ima vengti bet kokio kontakto su išoriniu pasauliu, užsidaro namuose ir nutraukia visus artimus (ir ne tik) santykius su žmonėmis.

Kaip dar žmonės ginasi nuo gėdos?

Jie šaiposi iš savęs. Pagarbiai tai vadinama – autoironija ir pripažįstama kaip labai pagirtinas užsiėmimas. Tačiau nevertėtų savęs apgaudinėti, nes autoironija – tai tik dar vienas būdas nepatirti kitų pasmerkimo. Gulinčio juk nemuša?

Autoironija ir pasišaipymas iš savęs tarsi neutralizuoja išorinės pajuokos riziką. Jei šaipotės iš savęs, tai kitų pajuokos jūsų jau negali paveikti. Save žeminantis žmogus sulaukia netgi atjautos, užtarimo ar net palaikymo.

Tą patį tariamai apsauginį efektą turi ir savikritika. Save kritikuojantis asmuo, lyg ir apsisaugo nuo kitų kritikos ir pasmerkimo, todėl galimai sumažina riziką būti sugėdintu dėl netinkamų savo veiksmų, nekompetencijos ar netobulos išvaizdos.

Jie demonstruoja pranašumą. Vengdami patirti gėdą patys, žmonės kritikuoja ir šaiposi iš kitų. Todėl patiriantiems patyčias vertėtų žinoti, kad kai žmogus šaiposi iš kito žmogaus, siekdamas jį sugėdinti ar pažeminti, dažniausiai tai yra daroma savigynos tikslais.

Kaip pasveikti nuo gėdos?

Gražiausią gėdos gydymo būdą siūlo dvasinės tradicijos. Nes jos kreipia žmogaus dėmesį nuo idėjos ,,aplink vien tik priešai“ link draugiškesnio požiūrio į kitus žmones.

Gali būti, jog neurotinės gėdos patologijai susiformuoti turėjo įtakos ankstyvieji patyrimai, kuomet vietoje mylinčių ir priimančių žvilgsnių žmogui teko patirti artimiausią jam žmonių priešiškumą ir atstūmimą. Bet anuomet pasidaryta išvada, jog visi žmonės yra nusiteikę priešiškai, – tikrai verta peržiūrėjimo. Ne visi žmonės jūsų atžvilgiu yra nusiteikę priešiškai ir ne visi tik laukia progos viešai jus išjuokti. Ir jūs pats nesate tik pajuokos vertas žmogus, nes apskritai nėra nė vieno, verto pajuokos ar patyčių.

Dvasinėse teorijose tokių ligų kaip gėda ar kaltė gydymui siūlomas nuolankumas bei dėkingumas. Nuolankumas reikalingas tam, kad susitaikytumėte su tuo, jog nesate ir niekada nebūsite toks tobulas, kad nedarytumėte klaidų ir patiktumėte visiems be išimties.

Dėkingumas reikalingas tam, kad galėtumėte padėkoti visiems draugiškai jus priimantiems žmonės, visiems jūsų neatstumiantiems, jus mylintiems ir gerbiantiems už visus jų ,,mylinčius žvilgsnius“

Psichologijos  mokslas turi savus gydymo nuo gėdos būdus ir vienas iš pačių veiksmingiausių – pagalba atsisakant šaipymosi iš savęs, savęs žeminimo ir savikritikos. Tai esminė neurotinės gėdos prevencija.

Atsigauti po vienkartinių gėdos situacijų labai padeda pasikalbėjimas su tais, kurie gali suteikti jums paramą. Stiprūs gėdos išgyvenimai sukelia bejėgystės, įstrigimo ir izoliacijos jausmus, todėl labai svarbu yra visą savo dėmesį sutelkti į šių pasekmių neutralizavimą. Neužsidarykite savo gėdoje, nesistenkite jos ignoruoti ar ,,pamiršti“, bandykite prisiminti visus ryšius su kitais žmonėmis, kurie yra jums draugiški ir palaikantys. Ieškokite ,,mylinčių žvilgsnių“, nesistenkite atsiriboti nuo savo kūno ir tapti nematomais. Taip pat pasistenkite nedaryti globalių išvadų apie save, o konkrečią gėdos patyrimo situaciją bandykite sutraukti iki vienos konkrečios situacijos ribų.

Gėdos atsparumo teorijos autoriai Hernandez, V. R., & Mendoza, C. T. (Shame resilience: A strategy for empowering women in treatment for substance abuse. Journal of Social Work Practice in the Addictions, 11(4), 375-393. 2011) taip pat pataria gerinti savo jausmų bei poreikių pažinimo įgūdžius. Tai sustiprina drąsą jausti visokius jausmus, net ir tuos, kurie skaudūs ar nemalonūs. Tuomet patiriant gėdą, kaip ir pyktį, kaltę ar baimę, nebereikia atsiriboti nuo savo kūno ir dar labiau stiprinti emocinę kontrolę, kad tik išlaikytumėte savimi pasitikinčio ir nepažeidžiamo žmogaus įvaizdį.

Ir pabaigai, mano asmeninis patarimas: niekuomet neįtikėkite savo bejėgyste! Net jei jaučiatės beviltiškai, visų atstumti ir gėdos izoliuoti, tai dar nereiškia, jog taip ir yra.  Jums tikrai nebūtina prasmegti skradžiai žemę – jūs galite surizikuoti ir bandyti gyventi toliau.